Iš miško kišas ginklai, juoduoja kepurės,
Lyg kažkoks skruzdėlynas būtų susibūręs.
Visi į šiaurę! Rodos, paukščių laiką seka
Ir žmonės, ir pas mus su paukščiais čia pateko,
Lyg rodos koks instinktas juos čionai varytų.
Žirgai, patrankos, žmonės eina taip nuo ryto
Ik vakaro; padangę jau gaisrai apgaubę,
Jau žemė dreba, jau kovų perkūnai siaubia. –
Jau karas! karas! Lietuvoj nerasti vietos,
Kur aidas jo nesiektų. Net tamsus kaimietis
Tarp girių augęs, nei tėvai, nei pranokėjai
Kurio, kas dedasi už girių, neregėjo,
Kuris kitokio balso niekad nežinojo,
Kaip tik, kai ošia vėjai ar žvėris riaumoja,
Kuris tokius pat girininkus tik suprato, –
Dabar padangėje pašvaistę baisią mato
Ir girių aidą girdi – šovinys, klajodams,
Neradęs taikinio ir kelio sau ieškodams,
Šakas ir kelmus draskė kaip didysis vėjas.
Barzdotas stumbras, samanose sudrebėjęs,
Pašoka, įsiręžia ir karčius pastato,
Nes išvartose kažką baisų blyksint mato
Ir žiūri į žioruojančią šakose ugnį:
Tai granata paklydus rausia čia bedugnę
Ir kaip perkūnas plyšta; pirmąkart patyręs
Čia stumbras baimę bėga slėptis gelmėj girios.
Mūšys! Bet kur gi eit? jaunieji nerimauja
Ir griebia ginklą; moters Dievo tik maldauja,
Visi jau tiki pergale, visi jau šaukia:
Padės Napoleonui Dievas, jo mes laukiam!
Pavasari! kas tuo metu tave regėjo,
Pavasari karų, laikų, kai užderėjo!
Pavasari garsus, žiedais, javais turtingas,
Kurs atvedei pas mus karių pulkus galingus,
Turtingas įvykiais, kuriais stebėjos protas!
Tave ik šiol matau kaip vaizdą išsvajotą!
Nelaisvėj gimęs, surakintas vystykluose,
Tik vienu tuo pavasariu ik šiol džiaugiuosi.
Tūnojo Soplicovas sau pavieškelėje,
O tuo keliu nuo Nemuno vadai du ėjo;
Mūs Kunigaikštis Juozas ir patsai Vestfalų
Karalius, Lietuvoj padarę gerą galą –
Už Slonimo. Čionai karalius apsistojo.
Tačiau lenkų kariai už tai ant jo burnojo,
Kad jie negal leidimo iš karaliaus gauti
Į rytus eit; taip nor jie su Maskoliais kautis.
Mieste vyriausias štabas rado sau vietovę,
O tūkstančių gurguolė buvo Soplicove,
Ir su štabais savaisiais buvo ten Dambrauskis,
Vadai – Kniazevičius, Giedraitis ir Grabauskis.
Vėlu jau buvo; kambarius tad įsigyja,
Kur spėja: tie dvare, kiti senoj pilyje.
Kiekviens ilsėtis rengias savo kambariuose,
Sargybos aplink dvarą ir kariai laukuose.
Tyla aplink; gurguolė net laukuos miegojo,
Tiktai sargybos kaip šešėliai vien klajojo,
Tik matės vietomis ugnelių sužibimai
Ir skelbėsi sargybinių atsiliepimai.
Senai namiškiai ir vadai jau gult nuėjo;
Akių tik vienas Voiskis vis dar nesudėjo,
Nes Voiskis, mat, paruošti vaišes tur ik ryto,
Nor giminei Soplicų garbę padaryti,
Visiems tos vaišės mielos del svečių brangiųjų,
Ir dalyvaus taip pat dar poros trys jaunųjų,
Nes trejos sužiedotuvės rytoj iš vieno
Bus švenčiamos, taip pat dar atlaidas tą dieną,
Ir dar panūdo pons Dambrauskis generolas
Senoviškai pavalgyt.
Sukviesta iš tolo
Kaimynų net virėjai. Jie penki tarnauja,
O Voiskis daro tvarką ir šeimininkauja.
Su balta prikyšte virtuvėj atsistojęs,
Aprišęs galvą, dar rankoves paraitojęs,
Jis rankoj plokštę laikė ir muses ja gaudė,
Nes trejos sužieduotuvės rytoj iš vieno
Kita ranka uždėjo akinius ištrintus,
Ir knygą paėmė, kad virti pamokintų.
Knyga tur titulą: »Virėjas tobūlasis«.
Toj knygoj įvairiausi specialai rasis;
Naudojos ta knyga ir Grafas iš Tenčino,
Kurio Italų vaišes iki šiol dar žino,
Kuria net Urbonas stebėjos Aštuntasis;
Vėliau iš jos Karolius – Radvila – Mielasis,
Karalių Stasį vaišindams Nesviežiaus rūmuos,
Iškėlė garsią puotą, ir kurios gausumą
Ik šiol Lietuvoje dar kaimo dainos mini.
Pažvelgia knygon Voiskis ir tuojau jau žino,
Ką reik daryt, ir dirba tuoj, kaip reik, virėjai.
Ant stalo peilių penkiasdešimt šokinėja,
Juodi gi virėjukai laksto kaip velniukai,
Tik vyną, pieną neša ir tai visa pila
Į katilus ir keptuvus, garai tik kyla
Tų indų įtalpą maišydami nuo dugno;
Du virėjukai nuolat pučia dumplėms ugnį,
O Voiskis, kad liepsna smarkesnė imtų kilti,
Įsakė skystu sviestu malkas apipilti
(Tiktai namuos turtinguose taip platavoja),
O virėjukai kišt į ugnį nenustoja
Sausas šakas; kiti kepsnius tik kepa, plumpia,
Šernų, elnių, dar jaučių, stirnų kepa kumpiai;
Dar paukščių kaupus peša ir pūkai tik kelias,
Tetervinai ten glušiai, kelios net vištelės;
Nes, mat, nuo tojo žygio vištų vis dar trūko,
Kai Dobžinskių Greblys paukštynan įsisuko
Ir Zosės ūkį sunaikinti taip įniko,
Kad net vaistams jokios vištelės nepaliko.
Tad Soplicovas greit taip įsiveist nespėjo,
Dar paukščių, nors ir buvo paukščiais pagarsėjęs,
Tačiau mėsų visokių buvo kiek tik reikia,
Nes buvo visa ten, ką miestas, girios teikia,
Ką tur kaimynai, juos, mat, jau aplakstė dieną,
Ir tartum trūko ten tik vieno gulbės pieno.
Dalykai du, kur daro ponui malonumą,
Yr Soplicove: tai gausumas, sumanumas.
Rytoj Marijos garbei šventė Gegužinė.
Gražus toks oras, rytas toks pavasarinis,
Dangus toks tyras ties žeme tyliai kabojo,
Lyg gaubtos jūrės, kai banguot visai nustoja;
Tik kelios žvaigždės pro bangas ramiąsias šviečia;
Tik vienas debesėlis vos padangę liečia,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl pasakotojas sako, kad iš viso gyvenimo džiaugiasi tik 1812 metų pavasariu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pasakotojas 1812 metų pavasarį vadina turtingu žiedais, javais ir įvykiais: per Lietuvą žygiuoja kariuomenė, jaunimas griebia ginklus, ir visi tiki: „Padės Napoleonui Dievas“. Tai buvo laisvės viltis. Pats jis prisipažįsta esąs „Nelaisvėj gimęs, surakintas vystykluose“, todėl tik tas pavasaris jam liko tikras džiaugsmas. Iš tolimos dabarties jis jį mato „kaip vaizdą išsvajotą“: tai emigranto prisiminimas.
Rašiniui: TėvynėEmigracijaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.