Kurio Italų vaišes iki šiol dar žino,
Kuria net Urbonas stebėjos Aštuntasis;
Vėliau iš jos Karolius – Radvila – Mielasis,
Karalių Stasį vaišindams Nesviežiaus rūmuos,
Iškėlė garsią puotą, ir kurios gausumą
Ik šiol Lietuvoje dar kaimo dainos mini.
Pažvelgia knygon Voiskis ir tuojau jau žino,
Ką reik daryt, ir dirba tuoj, kaip reik, virėjai.
Ant stalo peilių penkiasdešimt šokinėja,
Juodi gi virėjukai laksto kaip velniukai,
Tik vyną, pieną neša ir tai visa pila
Į katilus ir keptuvus, garai tik kyla
Tų indų įtalpą maišydami nuo dugno;
Du virėjukai nuolat pučia dumplėms ugnį,
O Voiskis, kad liepsna smarkesnė imtų kilti,
Įsakė skystu sviestu malkas apipilti
(Tiktai namuos turtinguose taip platavoja),
O virėjukai kišt į ugnį nenustoja
Sausas šakas; kiti kepsnius tik kepa, plumpia,
Šernų, elnių, dar jaučių, stirnų kepa kumpiai;
Dar paukščių kaupus peša ir pūkai tik kelias,
Tetervinai ten glušiai, kelios net vištelės;
Nes, mat, nuo tojo žygio vištų vis dar trūko,
Kai Dobžinskių Greblys paukštynan įsisuko
Ir Zosės ūkį sunaikinti taip įniko,
Kad net vaistams jokios vištelės nepaliko.
Tad Soplicovas greit taip įsiveist nespėjo,
Dar paukščių, nors ir buvo paukščiais pagarsėjęs,
Tačiau mėsų visokių buvo kiek tik reikia,
Nes buvo visa ten, ką miestas, girios teikia,
Ką tur kaimynai, juos, mat, jau aplakstė dieną,
Ir tartum trūko ten tik vieno gulbės pieno.
Dalykai du, kur daro ponui malonumą,
Yr Soplicove: tai gausumas, sumanumas.
Rytoj Marijos garbei šventė Gegužinė.
Gražus toks oras, rytas toks pavasarinis,
Dangus toks tyras ties žeme tyliai kabojo,
Lyg gaubtos jūrės, kai banguot visai nustoja;
Tik kelios žvaigždės pro bangas ramiąsias šviečia;
Tik vienas debesėlis vos padangę liečia,
Ir skrisdamas, lyg rodos žydrumoje nerias,
Kaip Ryto Angelas skubėdams plunksnas beria,
Kurs su žmonėms dievotais perilgai sapnavo,
Dangun tad skuba, nes labai jau pavėlavo.
Jau deimantus žvaigždžių aušra ik vieno semia,
Dangus jau ima balti juo tolyn nuo žemės,
Tiesys jo veidas tarpais darosi baltesnis,
Kairysis juo tolyn vis daros raudonesnis;
Toliau lyg, rodos, plečiasi didžiulis ratas,
O vidury lyg obuolys akies jau matos,
Paskui lėlutė rodos – spindulys jau smelkias
Plačion, gaubton padangėn, štai keli jau telkias
Ir štai jie auksu debesėlyje sustoja.
Po pirmo spindulio štai pluoštai jų liepsnoja,
Kryžiuojas tūkstančiai padangėje plačioje,
Akis jau saulė rodo. Keldama prieš dieną
Dar mirksi, dar miegūstai judina blakstienas,
Ji blyksi septynioms spalvoms; čia ji raudona
Kaip rubinas, čia kaip topazas jau geltona;
Štai jau aiškėja, darosi kaip krištolinė,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.