Ir skrisdamas, lyg rodos žydrumoje nerias,
Kaip Ryto Angelas skubėdams plunksnas beria,
Kurs su žmonėms dievotais perilgai sapnavo,
Dangun tad skuba, nes labai jau pavėlavo.
Jau deimantus žvaigždžių aušra ik vieno semia,
Dangus jau ima balti juo tolyn nuo žemės,
Tiesys jo veidas tarpais darosi baltesnis,
Kairysis juo tolyn vis daros raudonesnis;
Toliau lyg, rodos, plečiasi didžiulis ratas,
O vidury lyg obuolys akies jau matos,
Paskui lėlutė rodos – spindulys jau smelkias
Plačion, gaubton padangėn, štai keli jau telkias
Ir štai jie auksu debesėlyje sustoja.
Po pirmo spindulio štai pluoštai jų liepsnoja,
Kryžiuojas tūkstančiai padangėje plačioje,
Akis jau saulė rodo. Keldama prieš dieną
Dar mirksi, dar miegūstai judina blakstienas,
Ji blyksi septynioms spalvoms; čia ji raudona
Kaip rubinas, čia kaip topazas jau geltona;
Štai jau aiškėja, darosi kaip krištolinė,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.