Ir skrisdamas, lyg rodos žydrumoje nerias,
Kaip Ryto Angelas skubėdams plunksnas beria,
Kurs su žmonėms dievotais perilgai sapnavo,
Dangun tad skuba, nes labai jau pavėlavo.
Jau deimantus žvaigždžių aušra ik vieno semia,
Dangus jau ima balti juo tolyn nuo žemės,
Tiesys jo veidas tarpais darosi baltesnis,
Kairysis juo tolyn vis daros raudonesnis;
Toliau lyg, rodos, plečiasi didžiulis ratas,
O vidury lyg obuolys akies jau matos,
Paskui lėlutė rodos – spindulys jau smelkias
Plačion, gaubton padangėn, štai keli jau telkias
Ir štai jie auksu debesėlyje sustoja.
Po pirmo spindulio štai pluoštai jų liepsnoja,
Kryžiuojas tūkstančiai padangėje plačioje,
Akis jau saulė rodo. Keldama prieš dieną
Dar mirksi, dar miegūstai judina blakstienas,
Ji blyksi septynioms spalvoms; čia ji raudona
Kaip rubinas, čia kaip topazas jau geltona;
Štai jau aiškėja, darosi kaip krištolinė,
Šviesi jau kaip briliantas, jau visa ugninė,
Kaip mėnuo didelė, o mirga kaip žvaigždutė:
Padangėje vienužė kyla taip saulutė.
Dabar Lietuvių visuomenė iš aplinkui
Pas koplytėlę dar pirm saulės susirinko
Ir rodos laukė lyg stebuklo įvykimo.
Del dievotumo buvo tas susirinkimas
Ir žingeidumo: Soplicove tur įvykti
Dar pamaldos tiems legionams pasitikti,
Ir koplytėlėn bus vadai taip pat atėję,
Kurių vardus gyventojai dažnai girdėjo:
Karių vardus plačiai pažįsta Lietuvoje
Ir kaip globėjus evangeliją kartoja.
Minia kareivių jau, keli net karininkai,
Žmonių minia sustojus stebisi aplinkui,
Visus juos mato forma dėvinčius senąja,
Laisvus, ginkluotus, kalbančius kalba savąja.
Jau mišios prasidėjo, ir tą didžią minią
Visai mažutė koplytėlė netalpina;
Minia prieš ją stovėjo ant žolės po lauką.
Tik vėjas judino šviesius Lietuvių plaukus,
O saulės spinduliai juos kaip javus auksavo;
Kur nekur tik merginų galvos marguliavo,
Gyvoms gėlėms ir povo plunksnoms padabintos,
Dar kaspìnai spalvuoti plaukuose įpinti, –
Kaip rugiagėlės ir kūkaliai jos tarp vyrų.
Minia suklaupus, bet tiktai po lauką tyrą
Skambutis suskamba, tuoj linksta visos galvos,
Kaip varpos laukuose, kai vėjas liečia kalvą.
Kaimietės paaukoti Motinai Švenčiausiai
Atsinešė gėlių pražydusių pirmiausia;
Ir visa papuošta vainikais ir puokštelėms –
Paveikslas, aukuras, net varpinės gonkelės.
Tik protarpiais vėjelis, atlėkdams iš šilo,
Iš puokščių griebęs žiedus ant galvų tuoj pila
Ir tuos žiedų kvapus sumaišo su kodylo.
Kai mišios baigėsi ir jau nevargonavo,
Išėjo Podkomožis; jis jau vadovavo
Susirinkimui, nes jau Luomai jį išrinko
Maršalku, apskrities dabar jis šeimininkas.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.