Tik vėjas judino šviesius Lietuvių plaukus,
O saulės spinduliai juos kaip javus auksavo;
Kur nekur tik merginų galvos marguliavo,
Gyvoms gėlėms ir povo plunksnoms padabintos,
Dar kaspìnai spalvuoti plaukuose įpinti, –
Kaip rugiagėlės ir kūkaliai jos tarp vyrų.
Minia suklaupus, bet tiktai po lauką tyrą
Skambutis suskamba, tuoj linksta visos galvos,
Kaip varpos laukuose, kai vėjas liečia kalvą.
Kaimietės paaukoti Motinai Švenčiausiai
Atsinešė gėlių pražydusių pirmiausia;
Ir visa papuošta vainikais ir puokštelėms –
Paveikslas, aukuras, net varpinės gonkelės.
Tik protarpiais vėjelis, atlėkdams iš šilo,
Iš puokščių griebęs žiedus ant galvų tuoj pila
Ir tuos žiedų kvapus sumaišo su kodylo.
Kai mišios baigėsi ir jau nevargonavo,
Išėjo Podkomožis; jis jau vadovavo
Susirinkimui, nes jau Luomai jį išrinko
Maršalku, apskrities dabar jis šeimininkas.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.