Ponas Tadas426-428 psl. · apie 10 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai85% kūrinio
426 psl.

Šviesi jau kaip briliantas, jau visa ugninė,

Kaip mėnuo didelė, o mirga kaip žvaigždutė:

Padangėje vienužė kyla taip saulutė.

Dabar Lietuvių visuomenė iš aplinkui

Pas koplytėlę dar pirm saulės susirinko

Ir rodos laukė lyg stebuklo įvykimo.

Del dievotumo buvo tas susirinkimas

Ir žingeidumo: Soplicove tur įvykti

Dar pamaldos tiems legionams pasitikti,

Ir koplytėlėn bus vadai taip pat atėję,

Kurių vardus gyventojai dažnai girdėjo:

Karių vardus plačiai pažįsta Lietuvoje

Ir kaip globėjus evangeliją kartoja.

Minia kareivių jau, keli net karininkai,

Žmonių minia sustojus stebisi aplinkui,

Visus juos mato forma dėvinčius senąja,

Laisvus, ginkluotus, kalbančius kalba savąja.

Jau mišios prasidėjo, ir tą didžią minią

Visai mažutė koplytėlė netalpina;

Minia prieš ją stovėjo ant žolės po lauką.

427 psl.

Tik vėjas judino šviesius Lietuvių plaukus,

O saulės spinduliai juos kaip javus auksavo;

Kur nekur tik merginų galvos marguliavo,

Gyvoms gėlėms ir povo plunksnoms padabintos,

Dar kaspìnai spalvuoti plaukuose įpinti, –

Kaip rugiagėlės ir kūkaliai jos tarp vyrų.

Minia suklaupus, bet tiktai po lauką tyrą

Skambutis suskamba, tuoj linksta visos galvos,

Kaip varpos laukuose, kai vėjas liečia kalvą.

Kaimietės paaukoti Motinai Švenčiausiai

Atsinešė gėlių pražydusių pirmiausia;

Ir visa papuošta vainikais ir puokštelėms –

Paveikslas, aukuras, net varpinės gonkelės.

Tik protarpiais vėjelis, atlėkdams iš šilo,

Iš puokščių griebęs žiedus ant galvų tuoj pila

Ir tuos žiedų kvapus sumaišo su kodylo.

Kai mišios baigėsi ir jau nevargonavo,

Išėjo Podkomožis; jis jau vadovavo

Susirinkimui, nes jau Luomai jį išrinko

Maršalku, apskrities dabar jis šeimininkas.

428 psl.

Mandiera vaivadijos: aukse jo žiponas,

Kontušas gredituro, turi dar prie šono

Ant diržo auksu lieto kardą, jį dabina

Galvutė driežo, pakaklėj gi deimantinė

Saga; konfederatką baltą dar turėjo,

Ant jos gi baltos plunksnos lankstėsi nuo vėjo.

(Tik šventei dedama tokį turtingą kutą,

Nes plunksnos kiekvienos dukatui lygios būta.)

Taip apsitaisęs jis sustojo ant kalniuko,

Kaimiečiai ir kareiviai aplink jį jau sukos.

Jis tarė:

»Kunigas jums, broliai, pagarsino,

Kad Ciesorius Karalius laisvę mums grąžino,

Pirmiausia sugrąžino laisvę tą Lenkijai,

Dabar ją skelbia Lietuvos kunigaikštijai;

Universalus Seimo teko gal girdėti,

O aš tenoriu pora žodžių prakalbėti

Ir jais Soplicų giminę tik paminėti,

Čionykščių ponų darbus.

»Pamena juk žmonės,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.