Tik vėjas judino šviesius Lietuvių plaukus,
O saulės spinduliai juos kaip javus auksavo;
Kur nekur tik merginų galvos marguliavo,
Gyvoms gėlėms ir povo plunksnoms padabintos,
Dar kaspìnai spalvuoti plaukuose įpinti, –
Kaip rugiagėlės ir kūkaliai jos tarp vyrų.
Minia suklaupus, bet tiktai po lauką tyrą
Skambutis suskamba, tuoj linksta visos galvos,
Kaip varpos laukuose, kai vėjas liečia kalvą.
Kaimietės paaukoti Motinai Švenčiausiai
Atsinešė gėlių pražydusių pirmiausia;
Ir visa papuošta vainikais ir puokštelėms –
Paveikslas, aukuras, net varpinės gonkelės.
Tik protarpiais vėjelis, atlėkdams iš šilo,
Iš puokščių griebęs žiedus ant galvų tuoj pila
Ir tuos žiedų kvapus sumaišo su kodylo.
Kai mišios baigėsi ir jau nevargonavo,
Išėjo Podkomožis; jis jau vadovavo
Susirinkimui, nes jau Luomai jį išrinko
Maršalku, apskrities dabar jis šeimininkas.
Mandiera vaivadijos: aukse jo žiponas,
Kontušas gredituro, turi dar prie šono
Ant diržo auksu lieto kardą, jį dabina
Galvutė driežo, pakaklėj gi deimantinė
Saga; konfederatką baltą dar turėjo,
Ant jos gi baltos plunksnos lankstėsi nuo vėjo.
(Tik šventei dedama tokį turtingą kutą,
Nes plunksnos kiekvienos dukatui lygios būta.)
Taip apsitaisęs jis sustojo ant kalniuko,
Kaimiečiai ir kareiviai aplink jį jau sukos.
Jis tarė:
»Kunigas jums, broliai, pagarsino,
Kad Ciesorius Karalius laisvę mums grąžino,
Pirmiausia sugrąžino laisvę tą Lenkijai,
Dabar ją skelbia Lietuvos kunigaikštijai;
Universalus Seimo teko gal girdėti,
O aš tenoriu pora žodžių prakalbėti
Ir jais Soplicų giminę tik paminėti,
Čionykščių ponų darbus.
»Pamena juk žmonės,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl, pasak Podkomožio, reikia minėti ne tik Jackaus Soplicos nuodėmes?
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.