Tik vėjas judino šviesius Lietuvių plaukus,
O saulės spinduliai juos kaip javus auksavo;
Kur nekur tik merginų galvos marguliavo,
Gyvoms gėlėms ir povo plunksnoms padabintos,
Dar kaspìnai spalvuoti plaukuose įpinti, –
Kaip rugiagėlės ir kūkaliai jos tarp vyrų.
Minia suklaupus, bet tiktai po lauką tyrą
Skambutis suskamba, tuoj linksta visos galvos,
Kaip varpos laukuose, kai vėjas liečia kalvą.
Kaimietės paaukoti Motinai Švenčiausiai
Atsinešė gėlių pražydusių pirmiausia;
Ir visa papuošta vainikais ir puokštelėms –
Paveikslas, aukuras, net varpinės gonkelės.
Tik protarpiais vėjelis, atlėkdams iš šilo,
Iš puokščių griebęs žiedus ant galvų tuoj pila
Ir tuos žiedų kvapus sumaišo su kodylo.
Kai mišios baigėsi ir jau nevargonavo,
Išėjo Podkomožis; jis jau vadovavo
Susirinkimui, nes jau Luomai jį išrinko
Maršalku, apskrities dabar jis šeimininkas.
Mandiera vaivadijos: aukse jo žiponas,
Kontušas gredituro, turi dar prie šono
Ant diržo auksu lieto kardą, jį dabina
Galvutė driežo, pakaklėj gi deimantinė
Saga; konfederatką baltą dar turėjo,
Ant jos gi baltos plunksnos lankstėsi nuo vėjo.
(Tik šventei dedama tokį turtingą kutą,
Nes plunksnos kiekvienos dukatui lygios būta.)
Taip apsitaisęs jis sustojo ant kalniuko,
Kaimiečiai ir kareiviai aplink jį jau sukos.
Jis tarė:
»Kunigas jums, broliai, pagarsino,
Kad Ciesorius Karalius laisvę mums grąžino,
Pirmiausia sugrąžino laisvę tą Lenkijai,
Dabar ją skelbia Lietuvos kunigaikštijai;
Universalus Seimo teko gal girdėti,
O aš tenoriu pora žodžių prakalbėti
Ir jais Soplicų giminę tik paminėti,
Čionykščių ponų darbus.
»Pamena juk žmonės,
Ką čion padarė Jackus Soplica velionis;
Bet jei jo nuodėmes visi gerai pažįstat,
Tai ir jo nuopelnus reik paminėti drįsti.
Kariuomenės mūs generolai žinią tąją
Man pranešė, o aš paskelbiu ją viešąja.
Tas Jackus Romoj nemirė, kaip kas kalbėjo,
Tik luomą pakeitė – rūbus kitus uždėjo,
Kitaip vadinos net, bet Dievui ir Tėvynei
Atsiteisė – geri darbai jį padabino.
»Tai jis pas Hohenlinden, tapus generolui
Ryšpansui sumuštam, nežinančiam ik tolei
Apie Kniazevičių, kurs ėjo jį vaduoti,
Jis Jackus, Kirminas, mokėjo žinią duoti,
Ryšpansui laišką nuo Kniazevičiaus įteikti,
Kur rašė, kad mūsiškiai priešus stengs įveikti.
Paskui Ispanijoje, kai Ulonų mūsų
Net Samosierros volas paimta baisusis,
Prie Kozetulskio dvi žaizdas sunkias įgavo;
Vėliau vėl pasiuntiniu kiek jis apkeliavo,
Kaip jis žmonėms vadų įsakymus nešiojo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl, pasak Podkomožio, reikia minėti ne tik Jackaus Soplicos nuodėmes?
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.