Ponas Tadas41-43 psl. · apie 10 min.
Pirmoji knyga. Ūkis9% kūrinio
41 psl.

Lokius, vilkus ir šernus tik bajorai šaudė,

O jei ragų kas, ilčių ir nagų neturi,

Tokių žvėrių tegu tarnai, kaimiečiai žiūri;

Joks ponas tokio šautuvo nebūtų ėmęs,

Jei jis smulkių šruotų turėjęs būtų dėmę!

Laikydavo ir kurtus, nes žinojo puikiai,

Kad kartais grįžtant tenka pabaidyti zuikį;

Bet ponai zuikio likimu galvos nesuko;

Jį vydavos su kurtais ant mažų arkliukų

Ponaičiai; ponams tuomet dar garbė rūpėjo,

Ir tokia medžiokle jie veik nesidomėjo!

Tad teikis, Aukštas Podkomoži, nusileisti

Ir nuo tų pareigų rytoj mane atleisti.

Aš senas, negaliu rytoj drauge išjoti,

Nes tai ne man tokioj medžioklėje medžioti!

Esu Hrečecha, o jau nuo karaliaus Lecho

Dar nesiryžo jot zukiauti joks Hrečecha«.

Čia Voiskio kalbą juokas linksmas palydėjo,

Visi pakilo. Podkomožis pirmas ėjo,

Jam metai, laipsnis duoda vietą pirmutinę,

42 psl.

Tik eidams sveikino ponių ir vyrų minią;

Tuoj kvestorius vienuolis kyla, ir Teisėjas,

Podkomožienės ranką imdamas, išėjo,

Tuoj Tadas Telimeną ima, o Kraičiūtę

Asesorius, pons Rejentas gi Hrečechiūtę.

Keli svečiai ir Tadas ėjo pro arklides

Į daržinę, bet jis nelinksmas, lyg paklydęs.

Dienos šios nuotykius vis svarstė prisiminęs

Susitikimą, vakarienę prie kaimynės,

Ir ypač žodis tas – »teta« – labai rūpėjo,

Lyg įkyri musė vis prie ausies zirzėjo.

Norėtų apie Telimeną sužinoti

Pas šauklį, bet negal jo niekur suieškoti;

Ir Voiskio net dabar jis niekur nesutinka:

Drauge, mat, su svečiais, taip kaip tarnams pritinka,

Išėjo ruošt nakvynę del ponių ir ponų,

Nes reikia jiems juk priegalvių minkštų po šonu.

O Tadui buvo įsakyta net jau dieną

Svečius jaunosius vest apnakvinti ant šieno.

O kai svečiai visi nuėjo į nakvynę,

43 psl.

Ramu taip buvo, kaip po maldai vienuolyne;

Visi jau miega. Sargo balsą tegirdėjai

Jam einant pareigas; nemiega tik Teisėjas;

Kaip ūkio šeimininkas, mąsto, ką daryti,

Kad būt pavaišint kuo visi svečiai prašyti,

Ir kad medžioklė sektųs; šaukias vyresniuosius

Jis dvaro tarnus ir įsakymus griežtuosius

Jiems duoda, sąskaitas dar peržiūrėti reikia,

Ir tik paskui rėdytis gulti nusiteikia.

Tiktai tada šauklys jo diržą Slucko lietą

Jam atsega ir deda į paskirtą vietą;

O diržo vieną pusę auksagalvis gelsvas

Dabina, kitą gi sidabro gėlės balsvos;

Teisėjas diržą tą abipusiai nešioja –

Auksuotą – baliuj, juodą – gedulos dienoje.

Tą diržą tik šauklys sudėstinėt mokėjo,

Todel dabar jį dėstė ir drauge šnekėjo:

»Kas bloga, kad stalai pilyje atsirado?

Pons gal pasinaudosi, nieks gi neprarado

Ten nieko, o pilies byla teisme juk guli,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.