Ramu taip buvo, kaip po maldai vienuolyne;
Visi jau miega. Sargo balsą tegirdėjai
Jam einant pareigas; nemiega tik Teisėjas;
Kaip ūkio šeimininkas, mąsto, ką daryti,
Kad būt pavaišint kuo visi svečiai prašyti,
Ir kad medžioklė sektųs; šaukias vyresniuosius
Jis dvaro tarnus ir įsakymus griežtuosius
Jiems duoda, sąskaitas dar peržiūrėti reikia,
Ir tik paskui rėdytis gulti nusiteikia.
Tiktai tada šauklys jo diržą Slucko lietą
Jam atsega ir deda į paskirtą vietą;
O diržo vieną pusę auksagalvis gelsvas
Dabina, kitą gi sidabro gėlės balsvos;
Teisėjas diržą tą abipusiai nešioja –
Auksuotą – baliuj, juodą – gedulos dienoje.
Tą diržą tik šauklys sudėstinėt mokėjo,
Todel dabar jį dėstė ir drauge šnekėjo:
»Kas bloga, kad stalai pilyje atsirado?
Pons gal pasinaudosi, nieks gi neprarado
Ten nieko, o pilies byla teisme juk guli,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Apie ką svajoja Protazas, užmigdamas su savo bylų knyga? Ką reiškia pasakotojo žodžiai, kad taip užsnūdo „pastarasis Lietuvoj Šauklys“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Protazas tiki, kad Teisėjas, pavaišinęs svečius pilyje, jau įrodė savo teises į ją. Prieš miegą jis varto „vokandos knygą“ su bylomis, ir pavardės jam primena senų teismų vaizdus: jis mato save puikiu kontušu, su kardu, šaukiantį priešus prieš Tribunolą ir tvarkantį salę šūksniu „Ramumo!“. Žodis „pastarasis“ rodo, kad tokių šauklių nebeliks, o kartu su jais nyksta visas senosios bajorų teisės pasaulis. Pasakotojas priduria, kad tokiais reikalais rūpinosi „Ramiojoj Lietuvoj“, kai svetur liejosi kraujas. Į Protazą jis žiūri ir su šypsena, ir su švelniu liūdesiu.
Rašiniui: IstorijaIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.