Ką čion padarė Jackus Soplica velionis;
Bet jei jo nuodėmes visi gerai pažįstat,
Tai ir jo nuopelnus reik paminėti drįsti.
Kariuomenės mūs generolai žinią tąją
Man pranešė, o aš paskelbiu ją viešąja.
Tas Jackus Romoj nemirė, kaip kas kalbėjo,
Tik luomą pakeitė – rūbus kitus uždėjo,
Kitaip vadinos net, bet Dievui ir Tėvynei
Atsiteisė – geri darbai jį padabino.
»Tai jis pas Hohenlinden, tapus generolui
Ryšpansui sumuštam, nežinančiam ik tolei
Apie Kniazevičių, kurs ėjo jį vaduoti,
Jis Jackus, Kirminas, mokėjo žinią duoti,
Ryšpansui laišką nuo Kniazevičiaus įteikti,
Kur rašė, kad mūsiškiai priešus stengs įveikti.
Paskui Ispanijoje, kai Ulonų mūsų
Net Samosierros volas paimta baisusis,
Prie Kozetulskio dvi žaizdas sunkias įgavo;
Vėliau vėl pasiuntiniu kiek jis apkeliavo,
Kaip jis žmonėms vadų įsakymus nešiojo,
Kaip slaptomis žmonių jis sielą sužinojo,
Kaip kūrė draugijas; kaip pagaliau sugrįžęs
Į tėviškę, kelt sukilimą pasiryžęs,
Per užpuolimą žuvo. Apie jojo mirtį
Žinia atėjo Varšuvon, kai rengės skirti
Jam Ciesorius už jo didžiai garbingus darbus
Net legijos žymes, pakeldams jį į garbę.
»Tai aš tuos dalykus turėdamas galvoje,
Kurs vaivadijoje esu valdžia pirmoji, –
Aš skelbiu lazdele šia valdiškąja savo,
Kad Jackus Ciesoriui, Tėvynei patarnavo
Savais darbais, infamija jau numazgota,
Ir grįžta į garbingą eilę patriotų.
Dabar tad Jackaus giminei, jei kas mėgintų
Bloguosius Jackaus darbus paneigtus priminti,
Tasai už įžeidimą sunkiai baustas būtų
Gravis notae maculae Lietuvos Statuto,
Kur baudžiama ir scartabella ir militem,
Kaip kad infamiją piliečiui padarytų;
O kai jau lygybė, tai straipsnis trečias liečia
Taip pat plačias minias miestiečių ir kaimiečių,
Šią ištarmę pons raštininkas tur įtraukti
Į aktų knygą, o šauklys visiems apšaukti.
»Kas liečia legijos garbingą kryžių šitą,
Pavėlintą, tai tuo garbė nepamainyta;
Jei kryžius negalėjo Jackų padabinti,
Dedu ant kapo jį, jo garbei prisiminti.
Te tris dienas kabos, paskui gi jį Marijai
Aukosim, taip paliks jis mūsų atmintyje«.
Tai taręs ordeną ištraukė iš dėžutės
Ir padabino juo paminklinį kryžutį,
Tai buvo baltas kryžius, blizgančiai žvaigždėtas,
Su aukso karūna ir dar prie jo pridėtas
Raudonas kaspinas. Žvaigždes tas saulė lietė,
Ir Jackaus žemiška garbė dar, rodės, švietė.
Kalbėjo Dievo Angelas suklaupę žmonės
Ir prašė Dievo nusidėjėliui malonės;
Svečius Teisėjas kviečia ir kaimiečių būrį,
Į Soplicovą, nes ten vaišės būti turi.
Tačiau prie rūmų sėdi neidami į vidų
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.