Ponas Tadas425-432 psl. · apie 25 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai86% kūrinio
425 psl.

Ir skrisdamas, lyg rodos žydrumoje nerias,

Kaip Ryto Angelas skubėdams plunksnas beria,

Kurs su žmonėms dievotais perilgai sapnavo,

Dangun tad skuba, nes labai jau pavėlavo.

Jau deimantus žvaigždžių aušra ik vieno semia,

Dangus jau ima balti juo tolyn nuo žemės,

Tiesys jo veidas tarpais darosi baltesnis,

Kairysis juo tolyn vis daros raudonesnis;

Toliau lyg, rodos, plečiasi didžiulis ratas,

O vidury lyg obuolys akies jau matos,

Paskui lėlutė rodos – spindulys jau smelkias

Plačion, gaubton padangėn, štai keli jau telkias

Ir štai jie auksu debesėlyje sustoja.

Po pirmo spindulio štai pluoštai jų liepsnoja,

Kryžiuojas tūkstančiai padangėje plačioje,

Akis jau saulė rodo. Keldama prieš dieną

Dar mirksi, dar miegūstai judina blakstienas,

Ji blyksi septynioms spalvoms; čia ji raudona

Kaip rubinas, čia kaip topazas jau geltona;

Štai jau aiškėja, darosi kaip krištolinė,

426 psl.

Šviesi jau kaip briliantas, jau visa ugninė,

Kaip mėnuo didelė, o mirga kaip žvaigždutė:

Padangėje vienužė kyla taip saulutė.

Dabar Lietuvių visuomenė iš aplinkui

Pas koplytėlę dar pirm saulės susirinko

Ir rodos laukė lyg stebuklo įvykimo.

Del dievotumo buvo tas susirinkimas

Ir žingeidumo: Soplicove tur įvykti

Dar pamaldos tiems legionams pasitikti,

Ir koplytėlėn bus vadai taip pat atėję,

Kurių vardus gyventojai dažnai girdėjo:

Karių vardus plačiai pažįsta Lietuvoje

Ir kaip globėjus evangeliją kartoja.

Minia kareivių jau, keli net karininkai,

Žmonių minia sustojus stebisi aplinkui,

Visus juos mato forma dėvinčius senąja,

Laisvus, ginkluotus, kalbančius kalba savąja.

Jau mišios prasidėjo, ir tą didžią minią

Visai mažutė koplytėlė netalpina;

Minia prieš ją stovėjo ant žolės po lauką.

427 psl.

Tik vėjas judino šviesius Lietuvių plaukus,

O saulės spinduliai juos kaip javus auksavo;

Kur nekur tik merginų galvos marguliavo,

Gyvoms gėlėms ir povo plunksnoms padabintos,

Dar kaspìnai spalvuoti plaukuose įpinti, –

Kaip rugiagėlės ir kūkaliai jos tarp vyrų.

Minia suklaupus, bet tiktai po lauką tyrą

Skambutis suskamba, tuoj linksta visos galvos,

Kaip varpos laukuose, kai vėjas liečia kalvą.

Kaimietės paaukoti Motinai Švenčiausiai

Atsinešė gėlių pražydusių pirmiausia;

Ir visa papuošta vainikais ir puokštelėms –

Paveikslas, aukuras, net varpinės gonkelės.

Tik protarpiais vėjelis, atlėkdams iš šilo,

Iš puokščių griebęs žiedus ant galvų tuoj pila

Ir tuos žiedų kvapus sumaišo su kodylo.

Kai mišios baigėsi ir jau nevargonavo,

Išėjo Podkomožis; jis jau vadovavo

Susirinkimui, nes jau Luomai jį išrinko

Maršalku, apskrities dabar jis šeimininkas.

428 psl.

Mandiera vaivadijos: aukse jo žiponas,

Kontušas gredituro, turi dar prie šono

Ant diržo auksu lieto kardą, jį dabina

Galvutė driežo, pakaklėj gi deimantinė

Saga; konfederatką baltą dar turėjo,

Ant jos gi baltos plunksnos lankstėsi nuo vėjo.

(Tik šventei dedama tokį turtingą kutą,

Nes plunksnos kiekvienos dukatui lygios būta.)

Taip apsitaisęs jis sustojo ant kalniuko,

Kaimiečiai ir kareiviai aplink jį jau sukos.

Jis tarė:

»Kunigas jums, broliai, pagarsino,

Kad Ciesorius Karalius laisvę mums grąžino,

Pirmiausia sugrąžino laisvę tą Lenkijai,

Dabar ją skelbia Lietuvos kunigaikštijai;

Universalus Seimo teko gal girdėti,

O aš tenoriu pora žodžių prakalbėti

Ir jais Soplicų giminę tik paminėti,

Čionykščių ponų darbus.

»Pamena juk žmonės,

429 psl.

Ką čion padarė Jackus Soplica velionis;

Bet jei jo nuodėmes visi gerai pažįstat,

Tai ir jo nuopelnus reik paminėti drįsti.

Kariuomenės mūs generolai žinią tąją

Man pranešė, o aš paskelbiu ją viešąja.

Tas Jackus Romoj nemirė, kaip kas kalbėjo,

Tik luomą pakeitė – rūbus kitus uždėjo,

Kitaip vadinos net, bet Dievui ir Tėvynei

Atsiteisė – geri darbai jį padabino.

»Tai jis pas Hohenlinden, tapus generolui

Ryšpansui sumuštam, nežinančiam ik tolei

Apie Kniazevičių, kurs ėjo jį vaduoti,

Jis Jackus, Kirminas, mokėjo žinią duoti,

Ryšpansui laišką nuo Kniazevičiaus įteikti,

Kur rašė, kad mūsiškiai priešus stengs įveikti.

Paskui Ispanijoje, kai Ulonų mūsų

Net Samosierros volas paimta baisusis,

Prie Kozetulskio dvi žaizdas sunkias įgavo;

Vėliau vėl pasiuntiniu kiek jis apkeliavo,

Kaip jis žmonėms vadų įsakymus nešiojo,

430 psl.

Kaip slaptomis žmonių jis sielą sužinojo,

Kaip kūrė draugijas; kaip pagaliau sugrįžęs

Į tėviškę, kelt sukilimą pasiryžęs,

Per užpuolimą žuvo. Apie jojo mirtį

Žinia atėjo Varšuvon, kai rengės skirti

Jam Ciesorius už jo didžiai garbingus darbus

Net legijos žymes, pakeldams jį į garbę.

»Tai aš tuos dalykus turėdamas galvoje,

Kurs vaivadijoje esu valdžia pirmoji, –

Aš skelbiu lazdele šia valdiškąja savo,

Kad Jackus Ciesoriui, Tėvynei patarnavo

Savais darbais, infamija jau numazgota,

Ir grįžta į garbingą eilę patriotų.

Dabar tad Jackaus giminei, jei kas mėgintų

Bloguosius Jackaus darbus paneigtus priminti,

Tasai už įžeidimą sunkiai baustas būtų

Gravis notae maculae Lietuvos Statuto,

Kur baudžiama ir scartabella ir militem,

Kaip kad infamiją piliečiui padarytų;

O kai jau lygybė, tai straipsnis trečias liečia

431 psl.

Taip pat plačias minias miestiečių ir kaimiečių,

Šią ištarmę pons raštininkas tur įtraukti

Į aktų knygą, o šauklys visiems apšaukti.

»Kas liečia legijos garbingą kryžių šitą,

Pavėlintą, tai tuo garbė nepamainyta;

Jei kryžius negalėjo Jackų padabinti,

Dedu ant kapo jį, jo garbei prisiminti.

Te tris dienas kabos, paskui gi jį Marijai

Aukosim, taip paliks jis mūsų atmintyje«.

Tai taręs ordeną ištraukė iš dėžutės

Ir padabino juo paminklinį kryžutį,

Tai buvo baltas kryžius, blizgančiai žvaigždėtas,

Su aukso karūna ir dar prie jo pridėtas

Raudonas kaspinas. Žvaigždes tas saulė lietė,

Ir Jackaus žemiška garbė dar, rodės, švietė.

Kalbėjo Dievo Angelas suklaupę žmonės

Ir prašė Dievo nusidėjėliui malonės;

Svečius Teisėjas kviečia ir kaimiečių būrį,

Į Soplicovą, nes ten vaišės būti turi.

Tačiau prie rūmų sėdi neidami į vidų

432 psl.

Du seniai, jau išgėrę gerą gorčių midaus.

Į sodą žiūri, kur tarp balzganų, raudonų

Aguonų linksi kaip saulogrįžis ulonas,

Prieš saulę blizga jo kepurė geležinė;

Prie jo senukai mato stovinčią merginą,

Žalioj suknelėj, kaip rūta, akis ji kelia

Į vaikį; panos skynėsi toliau gėlelių,

Akis ir galvas kreipė jos į pusę kitą,

Lyg stengdamosi dviem meilužiam nekliudyti.

Bet seniai midų geria, ir iš tabakinės

Dar vaišinas, ir reikalus savus taip mini:

»Taip, taip, pasakė Raktininkas, Protazėli«.

»Taip, taip, Protazas tarė, mielas Gervazėli«.

»Juk taip!« abudu tarė ir akis pakėlė,

Linguodami galvoms; Šauklys jau gražkalbiauja:

»Mūs ginčas puikiai baigsis, aš neprieštarauju.

Tiek procesų juk žinome tokių supintų,

Ekscesų baisesnių dar galim prisiminti,

O interciza baigė visa kuo puikiausiai:

Borzobohatis taip juk Lopetų paklausė,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl, pasak Podkomožio, reikia minėti ne tik Jackaus Soplicos nuodėmes?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Istorija

2. Ką Protazas ir Gervazas sako apie senas nesantaikas, kai kalbasi prie midaus?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Seniai, išgėrę midaus, kalba apie Tado ir Zosės santuoką. Protazas sako, kad ginčas baigsis puikiai, nes daug painių bylų baigė interciza, vedybų sutartis: taip senos nesantaikos baigėsi, „kai perkalbėta gražiąją Jadvygą“. Gervazas sutinka: kai atgimsta Karūna ir Lietuva, tegul gęsta ir seni piktumai. Jis primena, kad Zosė yra Stalininko anūkė. Dviejų priešiškų giminių tarnai pagaliau sutaria.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.