Ponas Tadas432-434 psl. · apie 10 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai86% kūrinio
432 psl.

Du seniai, jau išgėrę gerą gorčių midaus.

Į sodą žiūri, kur tarp balzganų, raudonų

Aguonų linksi kaip saulogrįžis ulonas,

Prieš saulę blizga jo kepurė geležinė;

Prie jo senukai mato stovinčią merginą,

Žalioj suknelėj, kaip rūta, akis ji kelia

Į vaikį; panos skynėsi toliau gėlelių,

Akis ir galvas kreipė jos į pusę kitą,

Lyg stengdamosi dviem meilužiam nekliudyti.

Bet seniai midų geria, ir iš tabakinės

Dar vaišinas, ir reikalus savus taip mini:

»Taip, taip, pasakė Raktininkas, Protazėli«.

»Taip, taip, Protazas tarė, mielas Gervazėli«.

»Juk taip!« abudu tarė ir akis pakėlė,

Linguodami galvoms; Šauklys jau gražkalbiauja:

»Mūs ginčas puikiai baigsis, aš neprieštarauju.

Tiek procesų juk žinome tokių supintų,

Ekscesų baisesnių dar galim prisiminti,

O interciza baigė visa kuo puikiausiai:

Borzobohatis taip juk Lopetų paklausė,

433 psl.

Kupsčiai su Krepštuliais, Putramentai – Pikturna,

Mackevičiai – Odincas, Kvileckiai su Turna.

O kiek Lietuvių, Lenkų žuvo neramumuos?

Daugiau nei šiuos Soplicų Horeškų piktumuos!

Tačiau, kai perkalbėta gražiąją Jadvygą,

Tuoj baigės be teismų visa sena intriga.

Puiku, kai, nežiūrint piktumo priešų viso,

Yra pana, našlė: tai lengvas kompromisas.

Su katalikų kunigais tiktai dažniausiai

Ilgieji procesai, arba su artimiausiais

Giminėmis, nes teisės vest čionai negausi,

Pradžia čia Lenkų, Rusų ginčų nebaigtųjų,

Kilme iš Lenko, Ruso, brolių gretimųjų;

Čia matom priežastį tų procesų ilgųjų

Lietuvių – Vokiečių, Jogailos užbaigtųjų;

Čia pagaliau pendebat aktuos ypatinguos,

Domininkonų – Rimšos procesas garbingas,

Kol išlošė jį sindikas vienuolis Dimša,

Čia patarlė: Didesnis Dievas nei pons Rimša;

O aš sakau, geresnis midus už peiliuką«.

434 psl.

Čia taręs sveikas, Raktininkan atsisuko.

»Tiesa!« Gervazas tarė, pilnas sujudimo:

»Stebėtini tos mūs Karūnos nutikimai

Ir mūsų Lietuvos: juk kaip jaunųjų porai,

Sujungė Dievas, velnias gi atskirti nori!

Oi, broli Protazėli, ką mūs akys mato!

Ar tie koronijiečiai vėl prie mūs priprato,

Aplankė mus! juk tarnavau su jais kadaisia;

O juk konfederatai puikūs buvo baisiai!

Kad tekę būtų Stalininkui pagyventi!

Oi Jackau! Jackau! – na, bet ką čionai verkšlenti?

Bet kai jau Karūna ir Lietuva atgimus,

Te ir seni piktumai gesti, nykti ima«.

»Ir dyvai, tarė čia Protazas, Zosei šitai,

Kurios mūs Tadas rankos nori jau prašyti,

Pirm metų buvo omen jau nulėmęs laimę!«

»Jau pana Zofija turi vadint be baimės,

Pasakė Raktininkas, nes jau ne mažiukė,

Be to ir Pono Stalininko ji anūkė«.

»Taigi, Protazas tęsė, laimės jos lėmėją,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.