Ponas Tadas433-435 psl. · apie 10 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai87% kūrinio
433 psl.

Kupsčiai su Krepštuliais, Putramentai – Pikturna,

Mackevičiai – Odincas, Kvileckiai su Turna.

O kiek Lietuvių, Lenkų žuvo neramumuos?

Daugiau nei šiuos Soplicų Horeškų piktumuos!

Tačiau, kai perkalbėta gražiąją Jadvygą,

Tuoj baigės be teismų visa sena intriga.

Puiku, kai, nežiūrint piktumo priešų viso,

Yra pana, našlė: tai lengvas kompromisas.

Su katalikų kunigais tiktai dažniausiai

Ilgieji procesai, arba su artimiausiais

Giminėmis, nes teisės vest čionai negausi,

Pradžia čia Lenkų, Rusų ginčų nebaigtųjų,

Kilme iš Lenko, Ruso, brolių gretimųjų;

Čia matom priežastį tų procesų ilgųjų

Lietuvių – Vokiečių, Jogailos užbaigtųjų;

Čia pagaliau pendebat aktuos ypatinguos,

Domininkonų – Rimšos procesas garbingas,

Kol išlošė jį sindikas vienuolis Dimša,

Čia patarlė: Didesnis Dievas nei pons Rimša;

O aš sakau, geresnis midus už peiliuką«.

434 psl.

Čia taręs sveikas, Raktininkan atsisuko.

»Tiesa!« Gervazas tarė, pilnas sujudimo:

»Stebėtini tos mūs Karūnos nutikimai

Ir mūsų Lietuvos: juk kaip jaunųjų porai,

Sujungė Dievas, velnias gi atskirti nori!

Oi, broli Protazėli, ką mūs akys mato!

Ar tie koronijiečiai vėl prie mūs priprato,

Aplankė mus! juk tarnavau su jais kadaisia;

O juk konfederatai puikūs buvo baisiai!

Kad tekę būtų Stalininkui pagyventi!

Oi Jackau! Jackau! – na, bet ką čionai verkšlenti?

Bet kai jau Karūna ir Lietuva atgimus,

Te ir seni piktumai gesti, nykti ima«.

»Ir dyvai, tarė čia Protazas, Zosei šitai,

Kurios mūs Tadas rankos nori jau prašyti,

Pirm metų buvo omen jau nulėmęs laimę!«

»Jau pana Zofija turi vadint be baimės,

Pasakė Raktininkas, nes jau ne mažiukė,

Be to ir Pono Stalininko ji anūkė«.

»Taigi, Protazas tęsė, laimės jos lėmėją,

435 psl.

Tą ženklą stebuklingą, pats akims regėjau.

Pirm metų, štai, sėdėjo šičion mūs namiškiai

Ir gėrė midų, žiūrim: žvirbliai du nutiško

Iš pat pastogės, seniai vikrūs patinukai;

Jaunesniojo jų buvo pilkas kiek kakliukas,

O kito juodas; ėmė raičiotis smiltyse,

Ir taip vis raičiojosi net po kiemą visą.

Taip žiūrim, o tarnai tuojau jau kalba drąsiai,

Kad juodas tai Horeška, o ansai pilkasis –

Soplica; ir kai tik pilkasis ėmė viršų,

Valio Soplica, pfe Horeška! net įniršę

Tarnai tik rėkė, o kai ilso, tai laikykis

Soplica! ir magnatą tąjį suvaldyki!

Taip juokiamės ir pergalės kurio nors laukiam;

Tada Zoselė paukščių mūšį tą nutraukia,

Pribėgus rankute tuos karžygius užkloja,

Bet pešas taip, kad plunksnos rankoj net lakioja,

Toksai tai buvo tų mažučių įpykimas.

Čia bobos Zosėn žvelgia ir kalbėti ima,

Kad jai sutaikint lemta tų namų piktumai,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Protazas ir Gervazas sako apie senas nesantaikas, kai kalbasi prie midaus?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Seniai, išgėrę midaus, kalba apie Tado ir Zosės santuoką. Protazas sako, kad ginčas baigsis puikiai, nes daug painių bylų baigė interciza, vedybų sutartis: taip senos nesantaikos baigėsi, „kai perkalbėta gražiąją Jadvygą“. Gervazas sutinka: kai atgimsta Karūna ir Lietuva, tegul gęsta ir seni piktumai. Jis primena, kad Zosė yra Stalininko anūkė. Dviejų priešiškų giminių tarnai pagaliau sutaria.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.