Ponas Tadas431-436 psl. · apie 20 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai87% kūrinio
431 psl.

Taip pat plačias minias miestiečių ir kaimiečių,

Šią ištarmę pons raštininkas tur įtraukti

Į aktų knygą, o šauklys visiems apšaukti.

»Kas liečia legijos garbingą kryžių šitą,

Pavėlintą, tai tuo garbė nepamainyta;

Jei kryžius negalėjo Jackų padabinti,

Dedu ant kapo jį, jo garbei prisiminti.

Te tris dienas kabos, paskui gi jį Marijai

Aukosim, taip paliks jis mūsų atmintyje«.

Tai taręs ordeną ištraukė iš dėžutės

Ir padabino juo paminklinį kryžutį,

Tai buvo baltas kryžius, blizgančiai žvaigždėtas,

Su aukso karūna ir dar prie jo pridėtas

Raudonas kaspinas. Žvaigždes tas saulė lietė,

Ir Jackaus žemiška garbė dar, rodės, švietė.

Kalbėjo Dievo Angelas suklaupę žmonės

Ir prašė Dievo nusidėjėliui malonės;

Svečius Teisėjas kviečia ir kaimiečių būrį,

Į Soplicovą, nes ten vaišės būti turi.

Tačiau prie rūmų sėdi neidami į vidų

432 psl.

Du seniai, jau išgėrę gerą gorčių midaus.

Į sodą žiūri, kur tarp balzganų, raudonų

Aguonų linksi kaip saulogrįžis ulonas,

Prieš saulę blizga jo kepurė geležinė;

Prie jo senukai mato stovinčią merginą,

Žalioj suknelėj, kaip rūta, akis ji kelia

Į vaikį; panos skynėsi toliau gėlelių,

Akis ir galvas kreipė jos į pusę kitą,

Lyg stengdamosi dviem meilužiam nekliudyti.

Bet seniai midų geria, ir iš tabakinės

Dar vaišinas, ir reikalus savus taip mini:

»Taip, taip, pasakė Raktininkas, Protazėli«.

»Taip, taip, Protazas tarė, mielas Gervazėli«.

»Juk taip!« abudu tarė ir akis pakėlė,

Linguodami galvoms; Šauklys jau gražkalbiauja:

»Mūs ginčas puikiai baigsis, aš neprieštarauju.

Tiek procesų juk žinome tokių supintų,

Ekscesų baisesnių dar galim prisiminti,

O interciza baigė visa kuo puikiausiai:

Borzobohatis taip juk Lopetų paklausė,

433 psl.

Kupsčiai su Krepštuliais, Putramentai – Pikturna,

Mackevičiai – Odincas, Kvileckiai su Turna.

O kiek Lietuvių, Lenkų žuvo neramumuos?

Daugiau nei šiuos Soplicų Horeškų piktumuos!

Tačiau, kai perkalbėta gražiąją Jadvygą,

Tuoj baigės be teismų visa sena intriga.

Puiku, kai, nežiūrint piktumo priešų viso,

Yra pana, našlė: tai lengvas kompromisas.

Su katalikų kunigais tiktai dažniausiai

Ilgieji procesai, arba su artimiausiais

Giminėmis, nes teisės vest čionai negausi,

Pradžia čia Lenkų, Rusų ginčų nebaigtųjų,

Kilme iš Lenko, Ruso, brolių gretimųjų;

Čia matom priežastį tų procesų ilgųjų

Lietuvių – Vokiečių, Jogailos užbaigtųjų;

Čia pagaliau pendebat aktuos ypatinguos,

Domininkonų – Rimšos procesas garbingas,

Kol išlošė jį sindikas vienuolis Dimša,

Čia patarlė: Didesnis Dievas nei pons Rimša;

O aš sakau, geresnis midus už peiliuką«.

434 psl.

Čia taręs sveikas, Raktininkan atsisuko.

»Tiesa!« Gervazas tarė, pilnas sujudimo:

»Stebėtini tos mūs Karūnos nutikimai

Ir mūsų Lietuvos: juk kaip jaunųjų porai,

Sujungė Dievas, velnias gi atskirti nori!

Oi, broli Protazėli, ką mūs akys mato!

Ar tie koronijiečiai vėl prie mūs priprato,

Aplankė mus! juk tarnavau su jais kadaisia;

O juk konfederatai puikūs buvo baisiai!

Kad tekę būtų Stalininkui pagyventi!

Oi Jackau! Jackau! – na, bet ką čionai verkšlenti?

Bet kai jau Karūna ir Lietuva atgimus,

Te ir seni piktumai gesti, nykti ima«.

»Ir dyvai, tarė čia Protazas, Zosei šitai,

Kurios mūs Tadas rankos nori jau prašyti,

Pirm metų buvo omen jau nulėmęs laimę!«

»Jau pana Zofija turi vadint be baimės,

Pasakė Raktininkas, nes jau ne mažiukė,

Be to ir Pono Stalininko ji anūkė«.

»Taigi, Protazas tęsė, laimės jos lėmėją,

435 psl.

Tą ženklą stebuklingą, pats akims regėjau.

Pirm metų, štai, sėdėjo šičion mūs namiškiai

Ir gėrė midų, žiūrim: žvirbliai du nutiško

Iš pat pastogės, seniai vikrūs patinukai;

Jaunesniojo jų buvo pilkas kiek kakliukas,

O kito juodas; ėmė raičiotis smiltyse,

Ir taip vis raičiojosi net po kiemą visą.

Taip žiūrim, o tarnai tuojau jau kalba drąsiai,

Kad juodas tai Horeška, o ansai pilkasis –

Soplica; ir kai tik pilkasis ėmė viršų,

Valio Soplica, pfe Horeška! net įniršę

Tarnai tik rėkė, o kai ilso, tai laikykis

Soplica! ir magnatą tąjį suvaldyki!

Taip juokiamės ir pergalės kurio nors laukiam;

Tada Zoselė paukščių mūšį tą nutraukia,

Pribėgus rankute tuos karžygius užkloja,

Bet pešas taip, kad plunksnos rankoj net lakioja,

Toksai tai buvo tų mažučių įpykimas.

Čia bobos Zosėn žvelgia ir kalbėti ima,

Kad jai sutaikint lemta tų namų piktumai,

436 psl.

Ir, kad per ją, nurims visi tie neramumai.

Matau dabar, kad omen tam įvykti teko.

Tiesa, ne apie Tadą tuo metu sušneko,

O apie Grafą«...

Raktininkas čia pasakė:

»Tiesa, pasauly dedas įvykiai visoki!

Priminsiu Tamstai aš dalyką gal ne tokį

Stebėtiną, kaip omen, bet suprast sunkoką.

Žinai, Soplicų giminę anuomet būčiau

Prigirdęs net ir šaukšte, bet prie to vaikučio,

Prie Tado, traukė kažkas, jį net pamylėjau!

Kai kartais pešantis jį, būdavo, regėjau,

Vis pergali kitus; o kai pilin atbėga

Jis, būdavo, tai prie imprezų skatint mėgau.

Jam visa sekdavos; ar liepdavau mėginti

Išimt iš bokšto karvelius, arba nuskinti

Nuo ąžuolo giles, ar iš pušies aukštosios

Išimti varnos lizdą – sekės; laimingosios

Žvaigždės jėga, tur būt, likimą jo globojo,

Pykau tik, kad Soplica jis; nors nežinojau,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Protazas ir Gervazas sako apie senas nesantaikas, kai kalbasi prie midaus?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Seniai, išgėrę midaus, kalba apie Tado ir Zosės santuoką. Protazas sako, kad ginčas baigsis puikiai, nes daug painių bylų baigė interciza, vedybų sutartis: taip senos nesantaikos baigėsi, „kai perkalbėta gražiąją Jadvygą“. Gervazas sutinka: kai atgimsta Karūna ir Lietuva, tegul gęsta ir seni piktumai. Jis primena, kad Zosė yra Stalininko anūkė. Dviejų priešiškų giminių tarnai pagaliau sutaria.

Rašiniui: Istorija

2. Kokį ženklą prisimena Protazas ir ką Gervazas prisipažįsta apie mažąjį Tadą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Protazas pasakoja, kaip prieš metus kieme pešėsi du žvirbliai: tarnai juokais vieną pavadino Horeška, kitą Soplica ir šaukė palaikydami tai vieną, tai kitą, o Zosė pribėgusi rankute uždengė abu ir nutraukė peštynes. Moterys tada sakė, kad jai lemta sutaikyti abi gimines. Gervazas prisipažįsta, kad Soplicas būtų „Prigirdęs net ir šaukšte“, bet mažąjį Tadą pamilo, skatino jo vaikiškus žygius ir tik pyko, kad jis Soplica. Įdomu, kad tada visi kalbėjo apie Grafą, ne apie Tadą: ženklas išsipildė kitaip, nei manyta. O Gervazo prisipažinimas rodo, kad net jo neapykanta Soplicoms turėjo išimtį.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.