Čia taręs sveikas, Raktininkan atsisuko.
»Tiesa!« Gervazas tarė, pilnas sujudimo:
»Stebėtini tos mūs Karūnos nutikimai
Ir mūsų Lietuvos: juk kaip jaunųjų porai,
Sujungė Dievas, velnias gi atskirti nori!
Oi, broli Protazėli, ką mūs akys mato!
Ar tie koronijiečiai vėl prie mūs priprato,
Aplankė mus! juk tarnavau su jais kadaisia;
O juk konfederatai puikūs buvo baisiai!
Kad tekę būtų Stalininkui pagyventi!
Oi Jackau! Jackau! – na, bet ką čionai verkšlenti?
Bet kai jau Karūna ir Lietuva atgimus,
Te ir seni piktumai gesti, nykti ima«.
»Ir dyvai, tarė čia Protazas, Zosei šitai,
Kurios mūs Tadas rankos nori jau prašyti,
Pirm metų buvo omen jau nulėmęs laimę!«
»Jau pana Zofija turi vadint be baimės,
Pasakė Raktininkas, nes jau ne mažiukė,
Be to ir Pono Stalininko ji anūkė«.
»Taigi, Protazas tęsė, laimės jos lėmėją,
Tą ženklą stebuklingą, pats akims regėjau.
Pirm metų, štai, sėdėjo šičion mūs namiškiai
Ir gėrė midų, žiūrim: žvirbliai du nutiško
Iš pat pastogės, seniai vikrūs patinukai;
Jaunesniojo jų buvo pilkas kiek kakliukas,
O kito juodas; ėmė raičiotis smiltyse,
Ir taip vis raičiojosi net po kiemą visą.
Taip žiūrim, o tarnai tuojau jau kalba drąsiai,
Kad juodas tai Horeška, o ansai pilkasis –
Soplica; ir kai tik pilkasis ėmė viršų,
Valio Soplica, pfe Horeška! net įniršę
Tarnai tik rėkė, o kai ilso, tai laikykis
Soplica! ir magnatą tąjį suvaldyki!
Taip juokiamės ir pergalės kurio nors laukiam;
Tada Zoselė paukščių mūšį tą nutraukia,
Pribėgus rankute tuos karžygius užkloja,
Bet pešas taip, kad plunksnos rankoj net lakioja,
Toksai tai buvo tų mažučių įpykimas.
Čia bobos Zosėn žvelgia ir kalbėti ima,
Kad jai sutaikint lemta tų namų piktumai,
Ir, kad per ją, nurims visi tie neramumai.
Matau dabar, kad omen tam įvykti teko.
Tiesa, ne apie Tadą tuo metu sušneko,
O apie Grafą«...
Raktininkas čia pasakė:
»Tiesa, pasauly dedas įvykiai visoki!
Priminsiu Tamstai aš dalyką gal ne tokį
Stebėtiną, kaip omen, bet suprast sunkoką.
Žinai, Soplicų giminę anuomet būčiau
Prigirdęs net ir šaukšte, bet prie to vaikučio,
Prie Tado, traukė kažkas, jį net pamylėjau!
Kai kartais pešantis jį, būdavo, regėjau,
Vis pergali kitus; o kai pilin atbėga
Jis, būdavo, tai prie imprezų skatint mėgau.
Jam visa sekdavos; ar liepdavau mėginti
Išimt iš bokšto karvelius, arba nuskinti
Nuo ąžuolo giles, ar iš pušies aukštosios
Išimti varnos lizdą – sekės; laimingosios
Žvaigždės jėga, tur būt, likimą jo globojo,
Pykau tik, kad Soplica jis; nors nežinojau,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.