Ponas Tadas435-437 psl. · apie 10 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai87% kūrinio
435 psl.

Tą ženklą stebuklingą, pats akims regėjau.

Pirm metų, štai, sėdėjo šičion mūs namiškiai

Ir gėrė midų, žiūrim: žvirbliai du nutiško

Iš pat pastogės, seniai vikrūs patinukai;

Jaunesniojo jų buvo pilkas kiek kakliukas,

O kito juodas; ėmė raičiotis smiltyse,

Ir taip vis raičiojosi net po kiemą visą.

Taip žiūrim, o tarnai tuojau jau kalba drąsiai,

Kad juodas tai Horeška, o ansai pilkasis –

Soplica; ir kai tik pilkasis ėmė viršų,

Valio Soplica, pfe Horeška! net įniršę

Tarnai tik rėkė, o kai ilso, tai laikykis

Soplica! ir magnatą tąjį suvaldyki!

Taip juokiamės ir pergalės kurio nors laukiam;

Tada Zoselė paukščių mūšį tą nutraukia,

Pribėgus rankute tuos karžygius užkloja,

Bet pešas taip, kad plunksnos rankoj net lakioja,

Toksai tai buvo tų mažučių įpykimas.

Čia bobos Zosėn žvelgia ir kalbėti ima,

Kad jai sutaikint lemta tų namų piktumai,

436 psl.

Ir, kad per ją, nurims visi tie neramumai.

Matau dabar, kad omen tam įvykti teko.

Tiesa, ne apie Tadą tuo metu sušneko,

O apie Grafą«...

Raktininkas čia pasakė:

»Tiesa, pasauly dedas įvykiai visoki!

Priminsiu Tamstai aš dalyką gal ne tokį

Stebėtiną, kaip omen, bet suprast sunkoką.

Žinai, Soplicų giminę anuomet būčiau

Prigirdęs net ir šaukšte, bet prie to vaikučio,

Prie Tado, traukė kažkas, jį net pamylėjau!

Kai kartais pešantis jį, būdavo, regėjau,

Vis pergali kitus; o kai pilin atbėga

Jis, būdavo, tai prie imprezų skatint mėgau.

Jam visa sekdavos; ar liepdavau mėginti

Išimt iš bokšto karvelius, arba nuskinti

Nuo ąžuolo giles, ar iš pušies aukštosios

Išimti varnos lizdą – sekės; laimingosios

Žvaigždės jėga, tur būt, likimą jo globojo,

Pykau tik, kad Soplica jis; nors nežinojau,

437 psl.

Jog mano Poniai Zofijai jisai bus vyras!«

Čia seniai baigia kalbą ir tik midų giria,

Girdėt tik kai kada: »Tiesa tai, Pons Gervazai«, –

»Tiesa, tiesa, Ponuti, mielasis Protazai«.

Sėdėjo jie pas langą paliai pat virtuvę,

O langas garui leisti pradarytas buvo.

Pro dūmų sūkurius štai balta sumirgėjo,

Tai Voiskis baltoje prikyštėje priėjo

Prie lango. Jis ramių kalbų senukų klausė,

Ir, kai kalba jų baigėsi, kuonoramiausiai,

Biskoktų lėkštę seniai tarp galvų išvydo

Ir girdi Voiskį sakant: »Užsikąskit midų,

O aš istoriją įdomią apsakysiu,

Kuri turėjo baisiai baigtis, kaip matysit,

Kai Nalibokų giriose medžioklė buvo,

Kai Reitanui Denasų kunigaikštis kliuvo.

Tame ginče vos Reitanui neteko mirti,

O kaip ponus sutaikiau, teks jums tuoj patirti«. –

Bet Voiskiui kalbą pertraukė čionai virėjai,

Nes klausė, kur servyzą pastatyt reikėjo?

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.