Jog mano Poniai Zofijai jisai bus vyras!«
Čia seniai baigia kalbą ir tik midų giria,
Girdėt tik kai kada: »Tiesa tai, Pons Gervazai«, –
»Tiesa, tiesa, Ponuti, mielasis Protazai«.
Sėdėjo jie pas langą paliai pat virtuvę,
O langas garui leisti pradarytas buvo.
Pro dūmų sūkurius štai balta sumirgėjo,
Tai Voiskis baltoje prikyštėje priėjo
Prie lango. Jis ramių kalbų senukų klausė,
Ir, kai kalba jų baigėsi, kuonoramiausiai,
Biskoktų lėkštę seniai tarp galvų išvydo
Ir girdi Voiskį sakant: »Užsikąskit midų,
O aš istoriją įdomią apsakysiu,
Kuri turėjo baisiai baigtis, kaip matysit,
Kai Nalibokų giriose medžioklė buvo,
Kai Reitanui Denasų kunigaikštis kliuvo.
Tame ginče vos Reitanui neteko mirti,
O kaip ponus sutaikiau, teks jums tuoj patirti«. –
Bet Voiskiui kalbą pertraukė čionai virėjai,
Nes klausė, kur servyzą pastatyt reikėjo?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokį ženklą prisimena Protazas ir ką Gervazas prisipažįsta apie mažąjį Tadą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Protazas pasakoja, kaip prieš metus kieme pešėsi du žvirbliai: tarnai juokais vieną pavadino Horeška, kitą Soplica ir šaukė palaikydami tai vieną, tai kitą, o Zosė pribėgusi rankute uždengė abu ir nutraukė peštynes. Moterys tada sakė, kad jai lemta sutaikyti abi gimines. Gervazas prisipažįsta, kad Soplicas būtų „Prigirdęs net ir šaukšte“, bet mažąjį Tadą pamilo, skatino jo vaikiškus žygius ir tik pyko, kad jis Soplica. Įdomu, kad tada visi kalbėjo apie Grafą, ne apie Tadą: ženklas išsipildė kitaip, nei manyta. O Gervazo prisipažinimas rodo, kad net jo neapykanta Soplicoms turėjo išimtį.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.