Ponas Tadas436-438 psl. · apie 10 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai87% kūrinio
436 psl.

Ir, kad per ją, nurims visi tie neramumai.

Matau dabar, kad omen tam įvykti teko.

Tiesa, ne apie Tadą tuo metu sušneko,

O apie Grafą«...

Raktininkas čia pasakė:

»Tiesa, pasauly dedas įvykiai visoki!

Priminsiu Tamstai aš dalyką gal ne tokį

Stebėtiną, kaip omen, bet suprast sunkoką.

Žinai, Soplicų giminę anuomet būčiau

Prigirdęs net ir šaukšte, bet prie to vaikučio,

Prie Tado, traukė kažkas, jį net pamylėjau!

Kai kartais pešantis jį, būdavo, regėjau,

Vis pergali kitus; o kai pilin atbėga

Jis, būdavo, tai prie imprezų skatint mėgau.

Jam visa sekdavos; ar liepdavau mėginti

Išimt iš bokšto karvelius, arba nuskinti

Nuo ąžuolo giles, ar iš pušies aukštosios

Išimti varnos lizdą – sekės; laimingosios

Žvaigždės jėga, tur būt, likimą jo globojo,

Pykau tik, kad Soplica jis; nors nežinojau,

437 psl.

Jog mano Poniai Zofijai jisai bus vyras!«

Čia seniai baigia kalbą ir tik midų giria,

Girdėt tik kai kada: »Tiesa tai, Pons Gervazai«, –

»Tiesa, tiesa, Ponuti, mielasis Protazai«.

Sėdėjo jie pas langą paliai pat virtuvę,

O langas garui leisti pradarytas buvo.

Pro dūmų sūkurius štai balta sumirgėjo,

Tai Voiskis baltoje prikyštėje priėjo

Prie lango. Jis ramių kalbų senukų klausė,

Ir, kai kalba jų baigėsi, kuonoramiausiai,

Biskoktų lėkštę seniai tarp galvų išvydo

Ir girdi Voiskį sakant: »Užsikąskit midų,

O aš istoriją įdomią apsakysiu,

Kuri turėjo baisiai baigtis, kaip matysit,

Kai Nalibokų giriose medžioklė buvo,

Kai Reitanui Denasų kunigaikštis kliuvo.

Tame ginče vos Reitanui neteko mirti,

O kaip ponus sutaikiau, teks jums tuoj patirti«. –

Bet Voiskiui kalbą pertraukė čionai virėjai,

Nes klausė, kur servyzą pastatyt reikėjo?

438 psl.

Nuėjo Voiskis, seniams midus kiek pabodo,

Lėčiau tad gėrė, ir vis žvalgėsi po sodą,

Kur kalbino panaitę tas stambus ulonas.

Kairioj jo rankoj jos ranka prie pat jo šono

(Tiesioji parišta, matyt, žaizdų turėjo),

Ir tokiais žodžiais jis į paną prakalbėjo:

»Turi jau, Zofija, dabar man pasakyti

Tai visa, kol žiedai dar mūs nesumainyti.

Ir kas, kad pernai žiemą savo norą rodei

Duot žodį? Man netiko dar tavasis žodis,

Nes kas, jei prievarta ištrauktas žodis būtų,

Juk Soplicove aš buvau tiktai truputį;

Ir negalėjau aš lengvai taip patikėti,

Kad tik pamačius būtum ėmusi mylėti.

Ne fanfaronas aš, norėjau tavo meilę

Užsitarnauti, nors ir laukdams metų eilę.

Dabar tad teikis žodį savo pakartoti,

Jei užtarnavęs, jei galiu jį sužinoti.

Bet gal dar prie manęs nėra prisirišimo,

Gal Zosė dėdės ir tetos klausai liepimų?

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.