Ponas Tadas437-438 psl. · apie 5 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai87% kūrinio
437 psl.

Jog mano Poniai Zofijai jisai bus vyras!«

Čia seniai baigia kalbą ir tik midų giria,

Girdėt tik kai kada: »Tiesa tai, Pons Gervazai«, –

»Tiesa, tiesa, Ponuti, mielasis Protazai«.

Sėdėjo jie pas langą paliai pat virtuvę,

O langas garui leisti pradarytas buvo.

Pro dūmų sūkurius štai balta sumirgėjo,

Tai Voiskis baltoje prikyštėje priėjo

Prie lango. Jis ramių kalbų senukų klausė,

Ir, kai kalba jų baigėsi, kuonoramiausiai,

Biskoktų lėkštę seniai tarp galvų išvydo

Ir girdi Voiskį sakant: »Užsikąskit midų,

O aš istoriją įdomią apsakysiu,

Kuri turėjo baisiai baigtis, kaip matysit,

Kai Nalibokų giriose medžioklė buvo,

Kai Reitanui Denasų kunigaikštis kliuvo.

Tame ginče vos Reitanui neteko mirti,

O kaip ponus sutaikiau, teks jums tuoj patirti«. –

Bet Voiskiui kalbą pertraukė čionai virėjai,

Nes klausė, kur servyzą pastatyt reikėjo?

438 psl.

Nuėjo Voiskis, seniams midus kiek pabodo,

Lėčiau tad gėrė, ir vis žvalgėsi po sodą,

Kur kalbino panaitę tas stambus ulonas.

Kairioj jo rankoj jos ranka prie pat jo šono

(Tiesioji parišta, matyt, žaizdų turėjo),

Ir tokiais žodžiais jis į paną prakalbėjo:

»Turi jau, Zofija, dabar man pasakyti

Tai visa, kol žiedai dar mūs nesumainyti.

Ir kas, kad pernai žiemą savo norą rodei

Duot žodį? Man netiko dar tavasis žodis,

Nes kas, jei prievarta ištrauktas žodis būtų,

Juk Soplicove aš buvau tiktai truputį;

Ir negalėjau aš lengvai taip patikėti,

Kad tik pamačius būtum ėmusi mylėti.

Ne fanfaronas aš, norėjau tavo meilę

Užsitarnauti, nors ir laukdams metų eilę.

Dabar tad teikis žodį savo pakartoti,

Jei užtarnavęs, jei galiu jį sužinoti.

Bet gal dar prie manęs nėra prisirišimo,

Gal Zosė dėdės ir tetos klausai liepimų?

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Tadas dar kartą klausia Zosės, ar ji nori už jo tekėti, ir ką ji atsako?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas, dabar ulonas su sužeista ranka, nenori, kad Zosės žodis būtų duotas iš prievartos ar vien dėl dėdės ir tetos valios: „Savos širdies klausyk“. Jis net siūlo palaukti, nes nori jos meilę „Užsitarnauti, nors ir laukdams metų eilę“. Zosė nedrąsiai prisipažįsta, kad išsiskiriant įsidėjo į širdį jo ašaras, už jį meldėsi, o per žiemą Vilniuje jo ilgėjosi. Jų meilė išaugo ne iš gudrių planų, o iš ištikimybės ir laukimo. Tadas čia jau nebe nepatyręs jaunuolis, o kitą gerbiantis vyras.

2. Kokį ženklą prisimena Protazas ir ką Gervazas prisipažįsta apie mažąjį Tadą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Protazas pasakoja, kaip prieš metus kieme pešėsi du žvirbliai: tarnai juokais vieną pavadino Horeška, kitą Soplica ir šaukė palaikydami tai vieną, tai kitą, o Zosė pribėgusi rankute uždengė abu ir nutraukė peštynes. Moterys tada sakė, kad jai lemta sutaikyti abi gimines. Gervazas prisipažįsta, kad Soplicas būtų „Prigirdęs net ir šaukšte“, bet mažąjį Tadą pamilo, skatino jo vaikiškus žygius ir tik pyko, kad jis Soplica. Įdomu, kad tada visi kalbėjo apie Grafą, ne apie Tadą: ženklas išsipildė kitaip, nei manyta. O Gervazo prisipažinimas rodo, kad net jo neapykanta Soplicoms turėjo išimtį.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.