Jog mano Poniai Zofijai jisai bus vyras!«
Čia seniai baigia kalbą ir tik midų giria,
Girdėt tik kai kada: »Tiesa tai, Pons Gervazai«, –
»Tiesa, tiesa, Ponuti, mielasis Protazai«.
Sėdėjo jie pas langą paliai pat virtuvę,
O langas garui leisti pradarytas buvo.
Pro dūmų sūkurius štai balta sumirgėjo,
Tai Voiskis baltoje prikyštėje priėjo
Prie lango. Jis ramių kalbų senukų klausė,
Ir, kai kalba jų baigėsi, kuonoramiausiai,
Biskoktų lėkštę seniai tarp galvų išvydo
Ir girdi Voiskį sakant: »Užsikąskit midų,
O aš istoriją įdomią apsakysiu,
Kuri turėjo baisiai baigtis, kaip matysit,
Kai Nalibokų giriose medžioklė buvo,
Kai Reitanui Denasų kunigaikštis kliuvo.
Tame ginče vos Reitanui neteko mirti,
O kaip ponus sutaikiau, teks jums tuoj patirti«. –
Bet Voiskiui kalbą pertraukė čionai virėjai,
Nes klausė, kur servyzą pastatyt reikėjo?
Nuėjo Voiskis, seniams midus kiek pabodo,
Lėčiau tad gėrė, ir vis žvalgėsi po sodą,
Kur kalbino panaitę tas stambus ulonas.
Kairioj jo rankoj jos ranka prie pat jo šono
(Tiesioji parišta, matyt, žaizdų turėjo),
Ir tokiais žodžiais jis į paną prakalbėjo:
»Turi jau, Zofija, dabar man pasakyti
Tai visa, kol žiedai dar mūs nesumainyti.
Ir kas, kad pernai žiemą savo norą rodei
Duot žodį? Man netiko dar tavasis žodis,
Nes kas, jei prievarta ištrauktas žodis būtų,
Juk Soplicove aš buvau tiktai truputį;
Ir negalėjau aš lengvai taip patikėti,
Kad tik pamačius būtum ėmusi mylėti.
Ne fanfaronas aš, norėjau tavo meilę
Užsitarnauti, nors ir laukdams metų eilę.
Dabar tad teikis žodį savo pakartoti,
Jei užtarnavęs, jei galiu jį sužinoti.
Bet gal dar prie manęs nėra prisirišimo,
Gal Zosė dėdės ir tetos klausai liepimų?
Tačiau vedybos, Zose, tai svarbus dalykas!
Savos širdies klausyk, patarimus varyki
Šalin, nei dėdės liepiant, nei tetos neboki;
Jei prie manęs tu nejauti jausmų kitokių,
Kaip tik gerumą, galima dar atidėti;
Tau valios nevaržau, galėsim palūkėti.
Nėr ką skubėt, nes vakare dar sužinojau,
Kad paliktas instruktorium aš Lietuvoje,
Pulke, kol žaizdos man pagis, gana bus laiko.
Ir ką, mieloji Zose?«
Zosė tarti taikos,
Galvutę keldama ir žvelgdama nedrąsiai:
»Jau veik ir pamiršau anas kalbas pirmąsias,
Žinau tik, kad visi kalbėjo, reik tekėti
Už Tamstos; aš visuomet mėgstu atsidėti
Ant Dievo, vyresniųjų«. Čia akis nuleidus
Pridūrė: »Kai tą kartą Tamstą mes išleidom,
Kai mirė Kirminas, kai audra taip dudėjo,
Man rodės, širdį, Tamstai skiriantis, skaudėjo:
Aš ašaras mačiau. Tas ašaras įdėjau
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.