Tačiau vedybos, Zose, tai svarbus dalykas!
Savos širdies klausyk, patarimus varyki
Šalin, nei dėdės liepiant, nei tetos neboki;
Jei prie manęs tu nejauti jausmų kitokių,
Kaip tik gerumą, galima dar atidėti;
Tau valios nevaržau, galėsim palūkėti.
Nėr ką skubėt, nes vakare dar sužinojau,
Kad paliktas instruktorium aš Lietuvoje,
Pulke, kol žaizdos man pagis, gana bus laiko.
Ir ką, mieloji Zose?«
Zosė tarti taikos,
Galvutę keldama ir žvelgdama nedrąsiai:
»Jau veik ir pamiršau anas kalbas pirmąsias,
Žinau tik, kad visi kalbėjo, reik tekėti
Už Tamstos; aš visuomet mėgstu atsidėti
Ant Dievo, vyresniųjų«. Čia akis nuleidus
Pridūrė: »Kai tą kartą Tamstą mes išleidom,
Kai mirė Kirminas, kai audra taip dudėjo,
Man rodės, širdį, Tamstai skiriantis, skaudėjo:
Aš ašaras mačiau. Tas ašaras įdėjau
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Tadas dar kartą klausia Zosės, ar ji nori už jo tekėti, ir ką ji atsako?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tadas, dabar ulonas su sužeista ranka, nenori, kad Zosės žodis būtų duotas iš prievartos ar vien dėl dėdės ir tetos valios: „Savos širdies klausyk“. Jis net siūlo palaukti, nes nori jos meilę „Užsitarnauti, nors ir laukdams metų eilę“. Zosė nedrąsiai prisipažįsta, kad išsiskiriant įsidėjo į širdį jo ašaras, už jį meldėsi, o per žiemą Vilniuje jo ilgėjosi. Jų meilė išaugo ne iš gudrių planų, o iš ištikimybės ir laukimo. Tadas čia jau nebe nepatyręs jaunuolis, o kitą gerbiantis vyras.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.