Lokius, vilkus ir šernus tik bajorai šaudė,
O jei ragų kas, ilčių ir nagų neturi,
Tokių žvėrių tegu tarnai, kaimiečiai žiūri;
Joks ponas tokio šautuvo nebūtų ėmęs,
Jei jis smulkių šruotų turėjęs būtų dėmę!
Laikydavo ir kurtus, nes žinojo puikiai,
Kad kartais grįžtant tenka pabaidyti zuikį;
Bet ponai zuikio likimu galvos nesuko;
Jį vydavos su kurtais ant mažų arkliukų
Ponaičiai; ponams tuomet dar garbė rūpėjo,
Ir tokia medžiokle jie veik nesidomėjo!
Tad teikis, Aukštas Podkomoži, nusileisti
Ir nuo tų pareigų rytoj mane atleisti.
Aš senas, negaliu rytoj drauge išjoti,
Nes tai ne man tokioj medžioklėje medžioti!
Esu Hrečecha, o jau nuo karaliaus Lecho
Dar nesiryžo jot zukiauti joks Hrečecha«.
Čia Voiskio kalbą juokas linksmas palydėjo,
Visi pakilo. Podkomožis pirmas ėjo,
Jam metai, laipsnis duoda vietą pirmutinę,
Tik eidams sveikino ponių ir vyrų minią;
Tuoj kvestorius vienuolis kyla, ir Teisėjas,
Podkomožienės ranką imdamas, išėjo,
Tuoj Tadas Telimeną ima, o Kraičiūtę
Asesorius, pons Rejentas gi Hrečechiūtę.
Keli svečiai ir Tadas ėjo pro arklides
Į daržinę, bet jis nelinksmas, lyg paklydęs.
Dienos šios nuotykius vis svarstė prisiminęs
Susitikimą, vakarienę prie kaimynės,
Ir ypač žodis tas – »teta« – labai rūpėjo,
Lyg įkyri musė vis prie ausies zirzėjo.
Norėtų apie Telimeną sužinoti
Pas šauklį, bet negal jo niekur suieškoti;
Ir Voiskio net dabar jis niekur nesutinka:
Drauge, mat, su svečiais, taip kaip tarnams pritinka,
Išėjo ruošt nakvynę del ponių ir ponų,
Nes reikia jiems juk priegalvių minkštų po šonu.
O Tadui buvo įsakyta net jau dieną
Svečius jaunosius vest apnakvinti ant šieno.
O kai svečiai visi nuėjo į nakvynę,
Ramu taip buvo, kaip po maldai vienuolyne;
Visi jau miega. Sargo balsą tegirdėjai
Jam einant pareigas; nemiega tik Teisėjas;
Kaip ūkio šeimininkas, mąsto, ką daryti,
Kad būt pavaišint kuo visi svečiai prašyti,
Ir kad medžioklė sektųs; šaukias vyresniuosius
Jis dvaro tarnus ir įsakymus griežtuosius
Jiems duoda, sąskaitas dar peržiūrėti reikia,
Ir tik paskui rėdytis gulti nusiteikia.
Tiktai tada šauklys jo diržą Slucko lietą
Jam atsega ir deda į paskirtą vietą;
O diržo vieną pusę auksagalvis gelsvas
Dabina, kitą gi sidabro gėlės balsvos;
Teisėjas diržą tą abipusiai nešioja –
Auksuotą – baliuj, juodą – gedulos dienoje.
Tą diržą tik šauklys sudėstinėt mokėjo,
Todel dabar jį dėstė ir drauge šnekėjo:
»Kas bloga, kad stalai pilyje atsirado?
Pons gal pasinaudosi, nieks gi neprarado
Ten nieko, o pilies byla teisme juk guli,
Ir aš dabar sakyčiau – mums pilis priguli.
Ir nors dar priešininkai ginčijas, netyli,
Aš jiems įrodysiu, kad mes jau valdom pilį,
Nes, kas svečius į pilį užprašyti gali,
Parodo, kad ji jo, ar pats išspręs jos dalį;
Paliudyt tai visi juk gal, kas bylą žino,
O pavyzdžių juk turim apie tiek kaimynų«.
Teisėjas jau miegojo. Tad šauklys išėjo
Į prieangį ir ten kišenių čiupinėjo,
Žiūrėdamas, ar turi ten vokandos knygą –
Maldaknygės, ar ši bylų knyga, jam lygu,
Su ja jis nesiskyrė; ten gi surašyta
Įvairūs ponai pavardėmis viens po kito,
Kuriuos patsai šauklys į Teismą šaukė stoti,
Ar tie, apie kuriuos jam teko sužinoti.
Prastiems žmonėms knyga ta rodės alfabetas,
Bet šaukliui rodė ji vaizdus senai regėtus.
Tad skaitė ir galvojo: Vizgirda – Oginskis,
Domininkonai – Rimša, Rimša vėl Oginskis,
Rodultas – Vereščaka, Radvila – Giedraitis,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Asesoriaus ir Rejento ginčas dėl šunų įtraukia Tadą ir kodėl Asesoriaus žodžiai jį sutrikdo?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Rejentas rankomis per stalą vaizduoja, kaip Striukis vijosi zuikį, ir taip garsiai šūkteli „capt!“, kad Tado ir jo kaimynės galvos, iki tol sukištos, staiga išsiskiria. Sutrikęs Tadas skubiai įsiterpia į ginčą ir pagiria Striukį, todėl Asesorius piktai atsisuka į jį. Asesorius pašiepia Tadą: Telimeną jis vadina Tado „teta“ ir siūlo jos paklausti, nes „metai jau savaime duoda prityrimą“. Tadui kaimynė atrodė jauna, todėl žodis „teta“ jam vėliau vis zirzia kaip įkyri musė. Ginčą laikinai nutraukia tik Podkomožio čiaudėjimas.
Rašiniui: Ironija
2. Kodėl senasis Voiskis atsisako rytoj joti į medžioklę su kurtais?
Rašiniui: Istorija
3. Apie ką svajoja Protazas, užmigdamas su savo bylų knyga? Ką reiškia pasakotojo žodžiai, kad taip užsnūdo „pastarasis Lietuvoj Šauklys“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Protazas tiki, kad Teisėjas, pavaišinęs svečius pilyje, jau įrodė savo teises į ją. Prieš miegą jis varto „vokandos knygą“ su bylomis, ir pavardės jam primena senų teismų vaizdus: jis mato save puikiu kontušu, su kardu, šaukiantį priešus prieš Tribunolą ir tvarkantį salę šūksniu „Ramumo!“. Žodis „pastarasis“ rodo, kad tokių šauklių nebeliks, o kartu su jais nyksta visas senosios bajorų teisės pasaulis. Pasakotojas priduria, kad tokiais reikalais rūpinosi „Ramiojoj Lietuvoj“, kai svetur liejosi kraujas. Į Protazą jis žiūri ir su šypsena, ir su švelniu liūdesiu.
Rašiniui: IstorijaIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.