Ponas Tadas43-44 psl. · apie 5 min.
Pirmoji knyga. Ūkis9% kūrinio
43 psl.

Ramu taip buvo, kaip po maldai vienuolyne;

Visi jau miega. Sargo balsą tegirdėjai

Jam einant pareigas; nemiega tik Teisėjas;

Kaip ūkio šeimininkas, mąsto, ką daryti,

Kad būt pavaišint kuo visi svečiai prašyti,

Ir kad medžioklė sektųs; šaukias vyresniuosius

Jis dvaro tarnus ir įsakymus griežtuosius

Jiems duoda, sąskaitas dar peržiūrėti reikia,

Ir tik paskui rėdytis gulti nusiteikia.

Tiktai tada šauklys jo diržą Slucko lietą

Jam atsega ir deda į paskirtą vietą;

O diržo vieną pusę auksagalvis gelsvas

Dabina, kitą gi sidabro gėlės balsvos;

Teisėjas diržą tą abipusiai nešioja –

Auksuotą – baliuj, juodą – gedulos dienoje.

Tą diržą tik šauklys sudėstinėt mokėjo,

Todel dabar jį dėstė ir drauge šnekėjo:

»Kas bloga, kad stalai pilyje atsirado?

Pons gal pasinaudosi, nieks gi neprarado

Ten nieko, o pilies byla teisme juk guli,

44 psl.

Ir aš dabar sakyčiau – mums pilis priguli.

Ir nors dar priešininkai ginčijas, netyli,

Aš jiems įrodysiu, kad mes jau valdom pilį,

Nes, kas svečius į pilį užprašyti gali,

Parodo, kad ji jo, ar pats išspręs jos dalį;

Paliudyt tai visi juk gal, kas bylą žino,

O pavyzdžių juk turim apie tiek kaimynų«.

Teisėjas jau miegojo. Tad šauklys išėjo

Į prieangį ir ten kišenių čiupinėjo,

Žiūrėdamas, ar turi ten vokandos knygą –

Maldaknygės, ar ši bylų knyga, jam lygu,

Su ja jis nesiskyrė; ten gi surašyta

Įvairūs ponai pavardėmis viens po kito,

Kuriuos patsai šauklys į Teismą šaukė stoti,

Ar tie, apie kuriuos jam teko sužinoti.

Prastiems žmonėms knyga ta rodės alfabetas,

Bet šaukliui rodė ji vaizdus senai regėtus.

Tad skaitė ir galvojo: Vizgirda – Oginskis,

Domininkonai – Rimša, Rimša vėl Oginskis,

Rodultas – Vereščaka, Radvila – Giedraitis,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Apie ką svajoja Protazas, užmigdamas su savo bylų knyga? Ką reiškia pasakotojo žodžiai, kad taip užsnūdo „pastarasis Lietuvoj Šauklys“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Protazas tiki, kad Teisėjas, pavaišinęs svečius pilyje, jau įrodė savo teises į ją. Prieš miegą jis varto „vokandos knygą“ su bylomis, ir pavardės jam primena senų teismų vaizdus: jis mato save puikiu kontušu, su kardu, šaukiantį priešus prieš Tribunolą ir tvarkantį salę šūksniu „Ramumo!“. Žodis „pastarasis“ rodo, kad tokių šauklių nebeliks, o kartu su jais nyksta visas senosios bajorų teisės pasaulis. Pasakotojas priduria, kad tokiais reikalais rūpinosi „Ramiojoj Lietuvoj“, kai svetur liejosi kraujas. Į Protazą jis žiūri ir su šypsena, ir su švelniu liūdesiu.

Rašiniui: IstorijaIronija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.