Ponas Tadas44 psl. · apie 5 min.
Pirmoji knyga. Ūkis9% kūrinio
44 psl.

Ir aš dabar sakyčiau – mums pilis priguli.

Ir nors dar priešininkai ginčijas, netyli,

Aš jiems įrodysiu, kad mes jau valdom pilį,

Nes, kas svečius į pilį užprašyti gali,

Parodo, kad ji jo, ar pats išspręs jos dalį;

Paliudyt tai visi juk gal, kas bylą žino,

O pavyzdžių juk turim apie tiek kaimynų«.

Teisėjas jau miegojo. Tad šauklys išėjo

Į prieangį ir ten kišenių čiupinėjo,

Žiūrėdamas, ar turi ten vokandos knygą –

Maldaknygės, ar ši bylų knyga, jam lygu,

Su ja jis nesiskyrė; ten gi surašyta

Įvairūs ponai pavardėmis viens po kito,

Kuriuos patsai šauklys į Teismą šaukė stoti,

Ar tie, apie kuriuos jam teko sužinoti.

Prastiems žmonėms knyga ta rodės alfabetas,

Bet šaukliui rodė ji vaizdus senai regėtus.

Tad skaitė ir galvojo: Vizgirda – Oginskis,

Domininkonai – Rimša, Rimša vėl Oginskis,

Rodultas – Vereščaka, Radvila – Giedraitis,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Apie ką svajoja Protazas, užmigdamas su savo bylų knyga? Ką reiškia pasakotojo žodžiai, kad taip užsnūdo „pastarasis Lietuvoj Šauklys“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Protazas tiki, kad Teisėjas, pavaišinęs svečius pilyje, jau įrodė savo teises į ją. Prieš miegą jis varto „vokandos knygą“ su bylomis, ir pavardės jam primena senų teismų vaizdus: jis mato save puikiu kontušu, su kardu, šaukiantį priešus prieš Tribunolą ir tvarkantį salę šūksniu „Ramumo!“. Žodis „pastarasis“ rodo, kad tokių šauklių nebeliks, o kartu su jais nyksta visas senosios bajorų teisės pasaulis. Pasakotojas priduria, kad tokiais reikalais rūpinosi „Ramiojoj Lietuvoj“, kai svetur liejosi kraujas. Į Protazą jis žiūri ir su šypsena, ir su švelniu liūdesiu.

Rašiniui: IstorijaIronija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.