Kupsčiai su Krepštuliais, Putramentai – Pikturna,
Mackevičiai – Odincas, Kvileckiai su Turna.
O kiek Lietuvių, Lenkų žuvo neramumuos?
Daugiau nei šiuos Soplicų Horeškų piktumuos!
Tačiau, kai perkalbėta gražiąją Jadvygą,
Tuoj baigės be teismų visa sena intriga.
Puiku, kai, nežiūrint piktumo priešų viso,
Yra pana, našlė: tai lengvas kompromisas.
Su katalikų kunigais tiktai dažniausiai
Ilgieji procesai, arba su artimiausiais
Giminėmis, nes teisės vest čionai negausi,
Pradžia čia Lenkų, Rusų ginčų nebaigtųjų,
Kilme iš Lenko, Ruso, brolių gretimųjų;
Čia matom priežastį tų procesų ilgųjų
Lietuvių – Vokiečių, Jogailos užbaigtųjų;
Čia pagaliau pendebat aktuos ypatinguos,
Domininkonų – Rimšos procesas garbingas,
Kol išlošė jį sindikas vienuolis Dimša,
Čia patarlė: Didesnis Dievas nei pons Rimša;
O aš sakau, geresnis midus už peiliuką«.
Čia taręs sveikas, Raktininkan atsisuko.
»Tiesa!« Gervazas tarė, pilnas sujudimo:
»Stebėtini tos mūs Karūnos nutikimai
Ir mūsų Lietuvos: juk kaip jaunųjų porai,
Sujungė Dievas, velnias gi atskirti nori!
Oi, broli Protazėli, ką mūs akys mato!
Ar tie koronijiečiai vėl prie mūs priprato,
Aplankė mus! juk tarnavau su jais kadaisia;
O juk konfederatai puikūs buvo baisiai!
Kad tekę būtų Stalininkui pagyventi!
Oi Jackau! Jackau! – na, bet ką čionai verkšlenti?
Bet kai jau Karūna ir Lietuva atgimus,
Te ir seni piktumai gesti, nykti ima«.
»Ir dyvai, tarė čia Protazas, Zosei šitai,
Kurios mūs Tadas rankos nori jau prašyti,
Pirm metų buvo omen jau nulėmęs laimę!«
»Jau pana Zofija turi vadint be baimės,
Pasakė Raktininkas, nes jau ne mažiukė,
Be to ir Pono Stalininko ji anūkė«.
»Taigi, Protazas tęsė, laimės jos lėmėją,
Tą ženklą stebuklingą, pats akims regėjau.
Pirm metų, štai, sėdėjo šičion mūs namiškiai
Ir gėrė midų, žiūrim: žvirbliai du nutiško
Iš pat pastogės, seniai vikrūs patinukai;
Jaunesniojo jų buvo pilkas kiek kakliukas,
O kito juodas; ėmė raičiotis smiltyse,
Ir taip vis raičiojosi net po kiemą visą.
Taip žiūrim, o tarnai tuojau jau kalba drąsiai,
Kad juodas tai Horeška, o ansai pilkasis –
Soplica; ir kai tik pilkasis ėmė viršų,
Valio Soplica, pfe Horeška! net įniršę
Tarnai tik rėkė, o kai ilso, tai laikykis
Soplica! ir magnatą tąjį suvaldyki!
Taip juokiamės ir pergalės kurio nors laukiam;
Tada Zoselė paukščių mūšį tą nutraukia,
Pribėgus rankute tuos karžygius užkloja,
Bet pešas taip, kad plunksnos rankoj net lakioja,
Toksai tai buvo tų mažučių įpykimas.
Čia bobos Zosėn žvelgia ir kalbėti ima,
Kad jai sutaikint lemta tų namų piktumai,
Ir, kad per ją, nurims visi tie neramumai.
Matau dabar, kad omen tam įvykti teko.
Tiesa, ne apie Tadą tuo metu sušneko,
O apie Grafą«...
Raktininkas čia pasakė:
»Tiesa, pasauly dedas įvykiai visoki!
Priminsiu Tamstai aš dalyką gal ne tokį
Stebėtiną, kaip omen, bet suprast sunkoką.
Žinai, Soplicų giminę anuomet būčiau
Prigirdęs net ir šaukšte, bet prie to vaikučio,
Prie Tado, traukė kažkas, jį net pamylėjau!
Kai kartais pešantis jį, būdavo, regėjau,
Vis pergali kitus; o kai pilin atbėga
Jis, būdavo, tai prie imprezų skatint mėgau.
Jam visa sekdavos; ar liepdavau mėginti
Išimt iš bokšto karvelius, arba nuskinti
Nuo ąžuolo giles, ar iš pušies aukštosios
Išimti varnos lizdą – sekės; laimingosios
Žvaigždės jėga, tur būt, likimą jo globojo,
Pykau tik, kad Soplica jis; nors nežinojau,
Jog mano Poniai Zofijai jisai bus vyras!«
Čia seniai baigia kalbą ir tik midų giria,
Girdėt tik kai kada: »Tiesa tai, Pons Gervazai«, –
»Tiesa, tiesa, Ponuti, mielasis Protazai«.
Sėdėjo jie pas langą paliai pat virtuvę,
O langas garui leisti pradarytas buvo.
Pro dūmų sūkurius štai balta sumirgėjo,
Tai Voiskis baltoje prikyštėje priėjo
Prie lango. Jis ramių kalbų senukų klausė,
Ir, kai kalba jų baigėsi, kuonoramiausiai,
Biskoktų lėkštę seniai tarp galvų išvydo
Ir girdi Voiskį sakant: »Užsikąskit midų,
O aš istoriją įdomią apsakysiu,
Kuri turėjo baisiai baigtis, kaip matysit,
Kai Nalibokų giriose medžioklė buvo,
Kai Reitanui Denasų kunigaikštis kliuvo.
Tame ginče vos Reitanui neteko mirti,
O kaip ponus sutaikiau, teks jums tuoj patirti«. –
Bet Voiskiui kalbą pertraukė čionai virėjai,
Nes klausė, kur servyzą pastatyt reikėjo?
Nuėjo Voiskis, seniams midus kiek pabodo,
Lėčiau tad gėrė, ir vis žvalgėsi po sodą,
Kur kalbino panaitę tas stambus ulonas.
Kairioj jo rankoj jos ranka prie pat jo šono
(Tiesioji parišta, matyt, žaizdų turėjo),
Ir tokiais žodžiais jis į paną prakalbėjo:
»Turi jau, Zofija, dabar man pasakyti
Tai visa, kol žiedai dar mūs nesumainyti.
Ir kas, kad pernai žiemą savo norą rodei
Duot žodį? Man netiko dar tavasis žodis,
Nes kas, jei prievarta ištrauktas žodis būtų,
Juk Soplicove aš buvau tiktai truputį;
Ir negalėjau aš lengvai taip patikėti,
Kad tik pamačius būtum ėmusi mylėti.
Ne fanfaronas aš, norėjau tavo meilę
Užsitarnauti, nors ir laukdams metų eilę.
Dabar tad teikis žodį savo pakartoti,
Jei užtarnavęs, jei galiu jį sužinoti.
Bet gal dar prie manęs nėra prisirišimo,
Gal Zosė dėdės ir tetos klausai liepimų?
Tačiau vedybos, Zose, tai svarbus dalykas!
Savos širdies klausyk, patarimus varyki
Šalin, nei dėdės liepiant, nei tetos neboki;
Jei prie manęs tu nejauti jausmų kitokių,
Kaip tik gerumą, galima dar atidėti;
Tau valios nevaržau, galėsim palūkėti.
Nėr ką skubėt, nes vakare dar sužinojau,
Kad paliktas instruktorium aš Lietuvoje,
Pulke, kol žaizdos man pagis, gana bus laiko.
Ir ką, mieloji Zose?«
Zosė tarti taikos,
Galvutę keldama ir žvelgdama nedrąsiai:
»Jau veik ir pamiršau anas kalbas pirmąsias,
Žinau tik, kad visi kalbėjo, reik tekėti
Už Tamstos; aš visuomet mėgstu atsidėti
Ant Dievo, vyresniųjų«. Čia akis nuleidus
Pridūrė: »Kai tą kartą Tamstą mes išleidom,
Kai mirė Kirminas, kai audra taip dudėjo,
Man rodės, širdį, Tamstai skiriantis, skaudėjo:
Aš ašaras mačiau. Tas ašaras įdėjau
Į širdį ir ik šiolei aš tvirtai tikėjau
Į Tamstos meilę; kiek tik kartų aš meldžiausi
Už Tamstos laimę, Tamstą vis mačiau aiškiausiai,
Stovėjai Tamsta su toms ašaroms gražiausioms.
Paskui Podkomožienė Vilniuje pralaikė
Mane per žiemą, bet ilgėjaus visą laiką
Išvysti Soplicovą, kambarį mažytį,
Kur pirmą kartą teko Tamstą pamatyti,
Paskui palikusį. Nemoku net atspėti,
Kas būtų, bet, kaip rudenį daigai užsėti,
Ta Tamstos atmintis per žiemą užsilaikė,
Ir, kaip sakau, ilgėjaus Tamstos visą laiką,
Ir tojo kambarėlio, kažkas man šnabždėjo,
Kad Tamstą rasiu ten, gal taip įvykt turėjo.
Man lūpose dažnai vis Tamstos vardas kliuvo;
Tai Vilniuj vakare per Užgavėnes buvo:
Kalbėjo draugės, kad esu įsimylėjus,
O jei ką myliu, tai jau Tamstą, draugės spėjo«.
Nudžiugo Tadas, meilės kalbą tą girdėdams,
Už rankos ėmęs, ją išsivedė kalbėdams
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Protazas ir Gervazas sako apie senas nesantaikas, kai kalbasi prie midaus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Seniai, išgėrę midaus, kalba apie Tado ir Zosės santuoką. Protazas sako, kad ginčas baigsis puikiai, nes daug painių bylų baigė interciza, vedybų sutartis: taip senos nesantaikos baigėsi, „kai perkalbėta gražiąją Jadvygą“. Gervazas sutinka: kai atgimsta Karūna ir Lietuva, tegul gęsta ir seni piktumai. Jis primena, kad Zosė yra Stalininko anūkė. Dviejų priešiškų giminių tarnai pagaliau sutaria.
Rašiniui: Istorija
2. Kodėl Tadas dar kartą klausia Zosės, ar ji nori už jo tekėti, ir ką ji atsako?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tadas, dabar ulonas su sužeista ranka, nenori, kad Zosės žodis būtų duotas iš prievartos ar vien dėl dėdės ir tetos valios: „Savos širdies klausyk“. Jis net siūlo palaukti, nes nori jos meilę „Užsitarnauti, nors ir laukdams metų eilę“. Zosė nedrąsiai prisipažįsta, kad išsiskiriant įsidėjo į širdį jo ašaras, už jį meldėsi, o per žiemą Vilniuje jo ilgėjosi. Jų meilė išaugo ne iš gudrių planų, o iš ištikimybės ir laukimo. Tadas čia jau nebe nepatyręs jaunuolis, o kitą gerbiantis vyras.
3. Kokį ženklą prisimena Protazas ir ką Gervazas prisipažįsta apie mažąjį Tadą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Protazas pasakoja, kaip prieš metus kieme pešėsi du žvirbliai: tarnai juokais vieną pavadino Horeška, kitą Soplica ir šaukė palaikydami tai vieną, tai kitą, o Zosė pribėgusi rankute uždengė abu ir nutraukė peštynes. Moterys tada sakė, kad jai lemta sutaikyti abi gimines. Gervazas prisipažįsta, kad Soplicas būtų „Prigirdęs net ir šaukšte“, bet mažąjį Tadą pamilo, skatino jo vaikiškus žygius ir tik pyko, kad jis Soplica. Įdomu, kad tada visi kalbėjo apie Grafą, ne apie Tadą: ženklas išsipildė kitaip, nei manyta. O Gervazo prisipažinimas rodo, kad net jo neapykanta Soplicoms turėjo išimtį.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.