Ponas Tadas438-440 psl. · apie 10 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai88% kūrinio
438 psl.

Nuėjo Voiskis, seniams midus kiek pabodo,

Lėčiau tad gėrė, ir vis žvalgėsi po sodą,

Kur kalbino panaitę tas stambus ulonas.

Kairioj jo rankoj jos ranka prie pat jo šono

(Tiesioji parišta, matyt, žaizdų turėjo),

Ir tokiais žodžiais jis į paną prakalbėjo:

»Turi jau, Zofija, dabar man pasakyti

Tai visa, kol žiedai dar mūs nesumainyti.

Ir kas, kad pernai žiemą savo norą rodei

Duot žodį? Man netiko dar tavasis žodis,

Nes kas, jei prievarta ištrauktas žodis būtų,

Juk Soplicove aš buvau tiktai truputį;

Ir negalėjau aš lengvai taip patikėti,

Kad tik pamačius būtum ėmusi mylėti.

Ne fanfaronas aš, norėjau tavo meilę

Užsitarnauti, nors ir laukdams metų eilę.

Dabar tad teikis žodį savo pakartoti,

Jei užtarnavęs, jei galiu jį sužinoti.

Bet gal dar prie manęs nėra prisirišimo,

Gal Zosė dėdės ir tetos klausai liepimų?

439 psl.

Tačiau vedybos, Zose, tai svarbus dalykas!

Savos širdies klausyk, patarimus varyki

Šalin, nei dėdės liepiant, nei tetos neboki;

Jei prie manęs tu nejauti jausmų kitokių,

Kaip tik gerumą, galima dar atidėti;

Tau valios nevaržau, galėsim palūkėti.

Nėr ką skubėt, nes vakare dar sužinojau,

Kad paliktas instruktorium aš Lietuvoje,

Pulke, kol žaizdos man pagis, gana bus laiko.

Ir ką, mieloji Zose?«

Zosė tarti taikos,

Galvutę keldama ir žvelgdama nedrąsiai:

»Jau veik ir pamiršau anas kalbas pirmąsias,

Žinau tik, kad visi kalbėjo, reik tekėti

Už Tamstos; aš visuomet mėgstu atsidėti

Ant Dievo, vyresniųjų«. Čia akis nuleidus

Pridūrė: »Kai tą kartą Tamstą mes išleidom,

Kai mirė Kirminas, kai audra taip dudėjo,

Man rodės, širdį, Tamstai skiriantis, skaudėjo:

Aš ašaras mačiau. Tas ašaras įdėjau

440 psl.

Į širdį ir ik šiolei aš tvirtai tikėjau

Į Tamstos meilę; kiek tik kartų aš meldžiausi

Už Tamstos laimę, Tamstą vis mačiau aiškiausiai,

Stovėjai Tamsta su toms ašaroms gražiausioms.

Paskui Podkomožienė Vilniuje pralaikė

Mane per žiemą, bet ilgėjaus visą laiką

Išvysti Soplicovą, kambarį mažytį,

Kur pirmą kartą teko Tamstą pamatyti,

Paskui palikusį. Nemoku net atspėti,

Kas būtų, bet, kaip rudenį daigai užsėti,

Ta Tamstos atmintis per žiemą užsilaikė,

Ir, kaip sakau, ilgėjaus Tamstos visą laiką,

Ir tojo kambarėlio, kažkas man šnabždėjo,

Kad Tamstą rasiu ten, gal taip įvykt turėjo.

Man lūpose dažnai vis Tamstos vardas kliuvo;

Tai Vilniuj vakare per Užgavėnes buvo:

Kalbėjo draugės, kad esu įsimylėjus,

O jei ką myliu, tai jau Tamstą, draugės spėjo«.

Nudžiugo Tadas, meilės kalbą tą girdėdams,

Už rankos ėmęs, ją išsivedė kalbėdams

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.