Ponas Tadas440 psl. · apie 5 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai88% kūrinio
440 psl.

Į širdį ir ik šiolei aš tvirtai tikėjau

Į Tamstos meilę; kiek tik kartų aš meldžiausi

Už Tamstos laimę, Tamstą vis mačiau aiškiausiai,

Stovėjai Tamsta su toms ašaroms gražiausioms.

Paskui Podkomožienė Vilniuje pralaikė

Mane per žiemą, bet ilgėjaus visą laiką

Išvysti Soplicovą, kambarį mažytį,

Kur pirmą kartą teko Tamstą pamatyti,

Paskui palikusį. Nemoku net atspėti,

Kas būtų, bet, kaip rudenį daigai užsėti,

Ta Tamstos atmintis per žiemą užsilaikė,

Ir, kaip sakau, ilgėjaus Tamstos visą laiką,

Ir tojo kambarėlio, kažkas man šnabždėjo,

Kad Tamstą rasiu ten, gal taip įvykt turėjo.

Man lūpose dažnai vis Tamstos vardas kliuvo;

Tai Vilniuj vakare per Užgavėnes buvo:

Kalbėjo draugės, kad esu įsimylėjus,

O jei ką myliu, tai jau Tamstą, draugės spėjo«.

Nudžiugo Tadas, meilės kalbą tą girdėdams,

Už rankos ėmęs, ją išsivedė kalbėdams

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Tadas dar kartą klausia Zosės, ar ji nori už jo tekėti, ir ką ji atsako?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas, dabar ulonas su sužeista ranka, nenori, kad Zosės žodis būtų duotas iš prievartos ar vien dėl dėdės ir tetos valios: „Savos širdies klausyk“. Jis net siūlo palaukti, nes nori jos meilę „Užsitarnauti, nors ir laukdams metų eilę“. Zosė nedrąsiai prisipažįsta, kad išsiskiriant įsidėjo į širdį jo ašaras, už jį meldėsi, o per žiemą Vilniuje jo ilgėjosi. Jų meilė išaugo ne iš gudrių planų, o iš ištikimybės ir laukimo. Tadas čia jau nebe nepatyręs jaunuolis, o kitą gerbiantis vyras.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.