Tačiau vedybos, Zose, tai svarbus dalykas!
Savos širdies klausyk, patarimus varyki
Šalin, nei dėdės liepiant, nei tetos neboki;
Jei prie manęs tu nejauti jausmų kitokių,
Kaip tik gerumą, galima dar atidėti;
Tau valios nevaržau, galėsim palūkėti.
Nėr ką skubėt, nes vakare dar sužinojau,
Kad paliktas instruktorium aš Lietuvoje,
Pulke, kol žaizdos man pagis, gana bus laiko.
Ir ką, mieloji Zose?«
Zosė tarti taikos,
Galvutę keldama ir žvelgdama nedrąsiai:
»Jau veik ir pamiršau anas kalbas pirmąsias,
Žinau tik, kad visi kalbėjo, reik tekėti
Už Tamstos; aš visuomet mėgstu atsidėti
Ant Dievo, vyresniųjų«. Čia akis nuleidus
Pridūrė: »Kai tą kartą Tamstą mes išleidom,
Kai mirė Kirminas, kai audra taip dudėjo,
Man rodės, širdį, Tamstai skiriantis, skaudėjo:
Aš ašaras mačiau. Tas ašaras įdėjau
Į širdį ir ik šiolei aš tvirtai tikėjau
Į Tamstos meilę; kiek tik kartų aš meldžiausi
Už Tamstos laimę, Tamstą vis mačiau aiškiausiai,
Stovėjai Tamsta su toms ašaroms gražiausioms.
Paskui Podkomožienė Vilniuje pralaikė
Mane per žiemą, bet ilgėjaus visą laiką
Išvysti Soplicovą, kambarį mažytį,
Kur pirmą kartą teko Tamstą pamatyti,
Paskui palikusį. Nemoku net atspėti,
Kas būtų, bet, kaip rudenį daigai užsėti,
Ta Tamstos atmintis per žiemą užsilaikė,
Ir, kaip sakau, ilgėjaus Tamstos visą laiką,
Ir tojo kambarėlio, kažkas man šnabždėjo,
Kad Tamstą rasiu ten, gal taip įvykt turėjo.
Man lūpose dažnai vis Tamstos vardas kliuvo;
Tai Vilniuj vakare per Užgavėnes buvo:
Kalbėjo draugės, kad esu įsimylėjus,
O jei ką myliu, tai jau Tamstą, draugės spėjo«.
Nudžiugo Tadas, meilės kalbą tą girdėdams,
Už rankos ėmęs, ją išsivedė kalbėdams
Iš sodo ir nuėjo jau į kambariuką,
Kur žaidė, augo Tadas, būdamas mažiukas.
Dabar ten Rejentas, labai pasidabinęs,
Tarnavo savo sužadėtajai merginai,
Ieškodams ir paduodams daug mažų daiktelių:
Signetų, grandinėlių, tepalų, miltelių,
Perfumų ir musiukių; žvalgės triumfaliai
Į savo paną; ji prie veidrodžio į šalį
Paėjus atsisėdo ir dievų dar klausė,
Ką reiktų dar pridėt, kad būt visų gražiausia.
Tuo tarpu kambarinės stovi dvi iš šonų
Ir plaukus raito, kitos tvarko dar sijoną.
Kai taip pons Rejentas apie saviškę sukos,
Pabaidė katiną pamatęs virėjukas!
Mat, katinas tas bėgo ten per lauką lygų,
Bet daržą tik pasiekęs lapuose įstrigo;
Ten tupi, būtų galima jis greit išvyti,
Užsiundyt ir šunų gabumą pamatyti.
Asesorius jau bėga, Sakalas jį traukia,
Ir Rejentas pašokęs savo Striukį šaukia.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.