Ponas Tadas437-442 psl. · apie 20 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai88% kūrinio
437 psl.

Jog mano Poniai Zofijai jisai bus vyras!«

Čia seniai baigia kalbą ir tik midų giria,

Girdėt tik kai kada: »Tiesa tai, Pons Gervazai«, –

»Tiesa, tiesa, Ponuti, mielasis Protazai«.

Sėdėjo jie pas langą paliai pat virtuvę,

O langas garui leisti pradarytas buvo.

Pro dūmų sūkurius štai balta sumirgėjo,

Tai Voiskis baltoje prikyštėje priėjo

Prie lango. Jis ramių kalbų senukų klausė,

Ir, kai kalba jų baigėsi, kuonoramiausiai,

Biskoktų lėkštę seniai tarp galvų išvydo

Ir girdi Voiskį sakant: »Užsikąskit midų,

O aš istoriją įdomią apsakysiu,

Kuri turėjo baisiai baigtis, kaip matysit,

Kai Nalibokų giriose medžioklė buvo,

Kai Reitanui Denasų kunigaikštis kliuvo.

Tame ginče vos Reitanui neteko mirti,

O kaip ponus sutaikiau, teks jums tuoj patirti«. –

Bet Voiskiui kalbą pertraukė čionai virėjai,

Nes klausė, kur servyzą pastatyt reikėjo?

438 psl.

Nuėjo Voiskis, seniams midus kiek pabodo,

Lėčiau tad gėrė, ir vis žvalgėsi po sodą,

Kur kalbino panaitę tas stambus ulonas.

Kairioj jo rankoj jos ranka prie pat jo šono

(Tiesioji parišta, matyt, žaizdų turėjo),

Ir tokiais žodžiais jis į paną prakalbėjo:

»Turi jau, Zofija, dabar man pasakyti

Tai visa, kol žiedai dar mūs nesumainyti.

Ir kas, kad pernai žiemą savo norą rodei

Duot žodį? Man netiko dar tavasis žodis,

Nes kas, jei prievarta ištrauktas žodis būtų,

Juk Soplicove aš buvau tiktai truputį;

Ir negalėjau aš lengvai taip patikėti,

Kad tik pamačius būtum ėmusi mylėti.

Ne fanfaronas aš, norėjau tavo meilę

Užsitarnauti, nors ir laukdams metų eilę.

Dabar tad teikis žodį savo pakartoti,

Jei užtarnavęs, jei galiu jį sužinoti.

Bet gal dar prie manęs nėra prisirišimo,

Gal Zosė dėdės ir tetos klausai liepimų?

439 psl.

Tačiau vedybos, Zose, tai svarbus dalykas!

Savos širdies klausyk, patarimus varyki

Šalin, nei dėdės liepiant, nei tetos neboki;

Jei prie manęs tu nejauti jausmų kitokių,

Kaip tik gerumą, galima dar atidėti;

Tau valios nevaržau, galėsim palūkėti.

Nėr ką skubėt, nes vakare dar sužinojau,

Kad paliktas instruktorium aš Lietuvoje,

Pulke, kol žaizdos man pagis, gana bus laiko.

Ir ką, mieloji Zose?«

Zosė tarti taikos,

Galvutę keldama ir žvelgdama nedrąsiai:

»Jau veik ir pamiršau anas kalbas pirmąsias,

Žinau tik, kad visi kalbėjo, reik tekėti

Už Tamstos; aš visuomet mėgstu atsidėti

Ant Dievo, vyresniųjų«. Čia akis nuleidus

Pridūrė: »Kai tą kartą Tamstą mes išleidom,

Kai mirė Kirminas, kai audra taip dudėjo,

Man rodės, širdį, Tamstai skiriantis, skaudėjo:

Aš ašaras mačiau. Tas ašaras įdėjau

440 psl.

Į širdį ir ik šiolei aš tvirtai tikėjau

Į Tamstos meilę; kiek tik kartų aš meldžiausi

Už Tamstos laimę, Tamstą vis mačiau aiškiausiai,

Stovėjai Tamsta su toms ašaroms gražiausioms.

Paskui Podkomožienė Vilniuje pralaikė

Mane per žiemą, bet ilgėjaus visą laiką

Išvysti Soplicovą, kambarį mažytį,

Kur pirmą kartą teko Tamstą pamatyti,

Paskui palikusį. Nemoku net atspėti,

Kas būtų, bet, kaip rudenį daigai užsėti,

Ta Tamstos atmintis per žiemą užsilaikė,

Ir, kaip sakau, ilgėjaus Tamstos visą laiką,

Ir tojo kambarėlio, kažkas man šnabždėjo,

Kad Tamstą rasiu ten, gal taip įvykt turėjo.

Man lūpose dažnai vis Tamstos vardas kliuvo;

Tai Vilniuj vakare per Užgavėnes buvo:

Kalbėjo draugės, kad esu įsimylėjus,

O jei ką myliu, tai jau Tamstą, draugės spėjo«.

Nudžiugo Tadas, meilės kalbą tą girdėdams,

Už rankos ėmęs, ją išsivedė kalbėdams

441 psl.

Iš sodo ir nuėjo jau į kambariuką,

Kur žaidė, augo Tadas, būdamas mažiukas.

Dabar ten Rejentas, labai pasidabinęs,

Tarnavo savo sužadėtajai merginai,

Ieškodams ir paduodams daug mažų daiktelių:

Signetų, grandinėlių, tepalų, miltelių,

Perfumų ir musiukių; žvalgės triumfaliai

Į savo paną; ji prie veidrodžio į šalį

Paėjus atsisėdo ir dievų dar klausė,

Ką reiktų dar pridėt, kad būt visų gražiausia.

Tuo tarpu kambarinės stovi dvi iš šonų

Ir plaukus raito, kitos tvarko dar sijoną.

Kai taip pons Rejentas apie saviškę sukos,

Pabaidė katiną pamatęs virėjukas!

Mat, katinas tas bėgo ten per lauką lygų,

Bet daržą tik pasiekęs lapuose įstrigo;

Ten tupi, būtų galima jis greit išvyti,

Užsiundyt ir šunų gabumą pamatyti.

Asesorius jau bėga, Sakalas jį traukia,

Ir Rejentas pašokęs savo Striukį šaukia.

442 psl.

Abu rivalius Voiskis prie tvoros pastatė,

O pats baidyti žvėrį iš žolių suskato.

Tik pliaukši, švilpia, žvėrį, rodos, pulti taikos;

O siundytojai vos piktus šunis išlaiko,

Vis pirštais rodo, rodos, žvėrį jau pamatę,

Pačiulbia; šunes akylai ausis pastatę,

Pavėjui snukiai, dreba tik ir nekantrauja,

Kaip tos saidoko strėlos, kol jomis iššauja.

Tik Voiskis: »Uzia!«, šoka pilkis tuoj per tvorą,

Į lauką bėga, šunes gi jau to tik nori,

Tuoj Sakalas ir Striukis puola pilkį vytis,

Ir štai abu kartu jį pradeda draskyti,

Iš dviejų šonų dantys nugaron įninka.

Kaip vos tik gimęs vaikas, katinas surinka!

Pribėga siundytojai: katinas negyvas,

O šunes jau abu tik čiulpia kraujo syvus.

Rivaliai čia šunis linksmi jau patapnojo,

O Voiskis ėmęs šaulio peilį, kurs kabojo

Ant diržo, kojas piaudams tarė: »Lygią dalį

Gaus šunes šiandien, nes abudu girtis gali,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Tadas dar kartą klausia Zosės, ar ji nori už jo tekėti, ir ką ji atsako?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas, dabar ulonas su sužeista ranka, nenori, kad Zosės žodis būtų duotas iš prievartos ar vien dėl dėdės ir tetos valios: „Savos širdies klausyk“. Jis net siūlo palaukti, nes nori jos meilę „Užsitarnauti, nors ir laukdams metų eilę“. Zosė nedrąsiai prisipažįsta, kad išsiskiriant įsidėjo į širdį jo ašaras, už jį meldėsi, o per žiemą Vilniuje jo ilgėjosi. Jų meilė išaugo ne iš gudrių planų, o iš ištikimybės ir laukimo. Tadas čia jau nebe nepatyręs jaunuolis, o kitą gerbiantis vyras.

2. Kaip vienuoliktojoje knygoje baigiasi ginčas dėl Striukio ir Sakalo?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

3. Kokį ženklą prisimena Protazas ir ką Gervazas prisipažįsta apie mažąjį Tadą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Protazas pasakoja, kaip prieš metus kieme pešėsi du žvirbliai: tarnai juokais vieną pavadino Horeška, kitą Soplica ir šaukė palaikydami tai vieną, tai kitą, o Zosė pribėgusi rankute uždengė abu ir nutraukė peštynes. Moterys tada sakė, kad jai lemta sutaikyti abi gimines. Gervazas prisipažįsta, kad Soplicas būtų „Prigirdęs net ir šaukšte“, bet mažąjį Tadą pamilo, skatino jo vaikiškus žygius ir tik pyko, kad jis Soplica. Įdomu, kad tada visi kalbėjo apie Grafą, ne apie Tadą: ženklas išsipildė kitaip, nei manyta. O Gervazo prisipažinimas rodo, kad net jo neapykanta Soplicoms turėjo išimtį.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.