Iš sodo ir nuėjo jau į kambariuką,
Kur žaidė, augo Tadas, būdamas mažiukas.
Dabar ten Rejentas, labai pasidabinęs,
Tarnavo savo sužadėtajai merginai,
Ieškodams ir paduodams daug mažų daiktelių:
Signetų, grandinėlių, tepalų, miltelių,
Perfumų ir musiukių; žvalgės triumfaliai
Į savo paną; ji prie veidrodžio į šalį
Paėjus atsisėdo ir dievų dar klausė,
Ką reiktų dar pridėt, kad būt visų gražiausia.
Tuo tarpu kambarinės stovi dvi iš šonų
Ir plaukus raito, kitos tvarko dar sijoną.
Kai taip pons Rejentas apie saviškę sukos,
Pabaidė katiną pamatęs virėjukas!
Mat, katinas tas bėgo ten per lauką lygų,
Bet daržą tik pasiekęs lapuose įstrigo;
Ten tupi, būtų galima jis greit išvyti,
Užsiundyt ir šunų gabumą pamatyti.
Asesorius jau bėga, Sakalas jį traukia,
Ir Rejentas pašokęs savo Striukį šaukia.
Abu rivalius Voiskis prie tvoros pastatė,
O pats baidyti žvėrį iš žolių suskato.
Tik pliaukši, švilpia, žvėrį, rodos, pulti taikos;
O siundytojai vos piktus šunis išlaiko,
Vis pirštais rodo, rodos, žvėrį jau pamatę,
Pačiulbia; šunes akylai ausis pastatę,
Pavėjui snukiai, dreba tik ir nekantrauja,
Kaip tos saidoko strėlos, kol jomis iššauja.
Tik Voiskis: »Uzia!«, šoka pilkis tuoj per tvorą,
Į lauką bėga, šunes gi jau to tik nori,
Tuoj Sakalas ir Striukis puola pilkį vytis,
Ir štai abu kartu jį pradeda draskyti,
Iš dviejų šonų dantys nugaron įninka.
Kaip vos tik gimęs vaikas, katinas surinka!
Pribėga siundytojai: katinas negyvas,
O šunes jau abu tik čiulpia kraujo syvus.
Rivaliai čia šunis linksmi jau patapnojo,
O Voiskis ėmęs šaulio peilį, kurs kabojo
Ant diržo, kojas piaudams tarė: »Lygią dalį
Gaus šunes šiandien, nes abudu girtis gali,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip vienuoliktojoje knygoje baigiasi ginčas dėl Striukio ir Sakalo?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.