Ponas Tadas441-443 psl. · apie 10 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai88% kūrinio
441 psl.

Iš sodo ir nuėjo jau į kambariuką,

Kur žaidė, augo Tadas, būdamas mažiukas.

Dabar ten Rejentas, labai pasidabinęs,

Tarnavo savo sužadėtajai merginai,

Ieškodams ir paduodams daug mažų daiktelių:

Signetų, grandinėlių, tepalų, miltelių,

Perfumų ir musiukių; žvalgės triumfaliai

Į savo paną; ji prie veidrodžio į šalį

Paėjus atsisėdo ir dievų dar klausė,

Ką reiktų dar pridėt, kad būt visų gražiausia.

Tuo tarpu kambarinės stovi dvi iš šonų

Ir plaukus raito, kitos tvarko dar sijoną.

Kai taip pons Rejentas apie saviškę sukos,

Pabaidė katiną pamatęs virėjukas!

Mat, katinas tas bėgo ten per lauką lygų,

Bet daržą tik pasiekęs lapuose įstrigo;

Ten tupi, būtų galima jis greit išvyti,

Užsiundyt ir šunų gabumą pamatyti.

Asesorius jau bėga, Sakalas jį traukia,

Ir Rejentas pašokęs savo Striukį šaukia.

442 psl.

Abu rivalius Voiskis prie tvoros pastatė,

O pats baidyti žvėrį iš žolių suskato.

Tik pliaukši, švilpia, žvėrį, rodos, pulti taikos;

O siundytojai vos piktus šunis išlaiko,

Vis pirštais rodo, rodos, žvėrį jau pamatę,

Pačiulbia; šunes akylai ausis pastatę,

Pavėjui snukiai, dreba tik ir nekantrauja,

Kaip tos saidoko strėlos, kol jomis iššauja.

Tik Voiskis: »Uzia!«, šoka pilkis tuoj per tvorą,

Į lauką bėga, šunes gi jau to tik nori,

Tuoj Sakalas ir Striukis puola pilkį vytis,

Ir štai abu kartu jį pradeda draskyti,

Iš dviejų šonų dantys nugaron įninka.

Kaip vos tik gimęs vaikas, katinas surinka!

Pribėga siundytojai: katinas negyvas,

O šunes jau abu tik čiulpia kraujo syvus.

Rivaliai čia šunis linksmi jau patapnojo,

O Voiskis ėmęs šaulio peilį, kurs kabojo

Ant diržo, kojas piaudams tarė: »Lygią dalį

Gaus šunes šiandien, nes abudu girtis gali,

443 psl.

Vienoks jų buvo darbingumas ir greitumas,

Jau Pacui tinka rūmai, Pacas tinka rūmams,

Verti šauliai šunų, šauliams jų šunes lygūs.

Štai baigtas jūsų ginčas, širdyse įsmigęs;

Ir aš, teisėjas jūsų, suradau jau būdą

Sprendimui lygiam: puikiai išlošėt abudu.

Štai grąžinu jums įkaitus, tik turit taiką

Pasirašyt«. Senukas puikiai taip sutaikė

Du priešu, tie pamiršo tuoj kalbas piktąsias

Ir ženklui draugiškumo jungė dešiniąsias.

Čia tarė Rejentas: »Taip, žirgas užstatytas

Ir žiedas į salarijumą užrašytas

Teisėjui; bet jei įkaitas yra kam duotas,

Tai jau jokiu būdu negal būt atvaduotas.

Te žiedą užstatytą ponas Voiskis ima

Ir teįbrėžia savo vardą atminimui,

Jei nor, tegu herbu Hrečechų padabina

Tą žiedą su raudonu akmeniu auksinį,

Ulonai žirgą užstatytą tik išjojo;

Bet man dar liko balnas; ypatybės jojo

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip vienuoliktojoje knygoje baigiasi ginčas dėl Striukio ir Sakalo?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.