Abu rivalius Voiskis prie tvoros pastatė,
O pats baidyti žvėrį iš žolių suskato.
Tik pliaukši, švilpia, žvėrį, rodos, pulti taikos;
O siundytojai vos piktus šunis išlaiko,
Vis pirštais rodo, rodos, žvėrį jau pamatę,
Pačiulbia; šunes akylai ausis pastatę,
Pavėjui snukiai, dreba tik ir nekantrauja,
Kaip tos saidoko strėlos, kol jomis iššauja.
Tik Voiskis: »Uzia!«, šoka pilkis tuoj per tvorą,
Į lauką bėga, šunes gi jau to tik nori,
Tuoj Sakalas ir Striukis puola pilkį vytis,
Ir štai abu kartu jį pradeda draskyti,
Iš dviejų šonų dantys nugaron įninka.
Kaip vos tik gimęs vaikas, katinas surinka!
Pribėga siundytojai: katinas negyvas,
O šunes jau abu tik čiulpia kraujo syvus.
Rivaliai čia šunis linksmi jau patapnojo,
O Voiskis ėmęs šaulio peilį, kurs kabojo
Ant diržo, kojas piaudams tarė: »Lygią dalį
Gaus šunes šiandien, nes abudu girtis gali,
Vienoks jų buvo darbingumas ir greitumas,
Jau Pacui tinka rūmai, Pacas tinka rūmams,
Verti šauliai šunų, šauliams jų šunes lygūs.
Štai baigtas jūsų ginčas, širdyse įsmigęs;
Ir aš, teisėjas jūsų, suradau jau būdą
Sprendimui lygiam: puikiai išlošėt abudu.
Štai grąžinu jums įkaitus, tik turit taiką
Pasirašyt«. Senukas puikiai taip sutaikė
Du priešu, tie pamiršo tuoj kalbas piktąsias
Ir ženklui draugiškumo jungė dešiniąsias.
Čia tarė Rejentas: »Taip, žirgas užstatytas
Ir žiedas į salarijumą užrašytas
Teisėjui; bet jei įkaitas yra kam duotas,
Tai jau jokiu būdu negal būt atvaduotas.
Te žiedą užstatytą ponas Voiskis ima
Ir teįbrėžia savo vardą atminimui,
Jei nor, tegu herbu Hrečechų padabina
Tą žiedą su raudonu akmeniu auksinį,
Ulonai žirgą užstatytą tik išjojo;
Bet man dar liko balnas; ypatybės jojo
Plačiai juk žinomos, tai balnas ne bet kokis:
Jis siauras, patogus, kaip turkų ar kazokų,
Sagstyta akmenims dalis jo priešakinė,
Brangiuoju dar rubrantu išmušta sėdynė,
O kai užsėdęs joji tam balne siaurajam,
Jauties tarp kulkų taip, kaip patale minkštajam;
O zovada paleidęs (Rejentas Bolesta,
Kuris, kaip žinoma, taip baisiai mėgo gestą,
Čia kojas išžergė, lyg būt į žirgą puolęs,
Paskui lingavo galvą, lyg nuduodams šuolius),
O lekiant zovada, tai paliai balną mirga
Tik auksas, lyg lašėtų auksas tas nuo žirgo,
Nes jo tabenės auksu siuvinėtos gausiai,
O kilpsaičiai balti sidabro kuo plačiausi;
O ant diržų muštukų, tų plačių odinių,
Dar sagos prikabintos blizgančios perlinės,
Be to, dar prie krūtinės diržo mėnuo randas
Pavidale Lelivos – jauno. Sako gandas,
Kad nuo turtingo turko mušyje Podhajų
Jis paimtas. Tad, pons Asesoriau, imk šiąją
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip vienuoliktojoje knygoje baigiasi ginčas dėl Striukio ir Sakalo?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.