Ponas Tadas442-444 psl. · apie 10 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai88% kūrinio
442 psl.

Abu rivalius Voiskis prie tvoros pastatė,

O pats baidyti žvėrį iš žolių suskato.

Tik pliaukši, švilpia, žvėrį, rodos, pulti taikos;

O siundytojai vos piktus šunis išlaiko,

Vis pirštais rodo, rodos, žvėrį jau pamatę,

Pačiulbia; šunes akylai ausis pastatę,

Pavėjui snukiai, dreba tik ir nekantrauja,

Kaip tos saidoko strėlos, kol jomis iššauja.

Tik Voiskis: »Uzia!«, šoka pilkis tuoj per tvorą,

Į lauką bėga, šunes gi jau to tik nori,

Tuoj Sakalas ir Striukis puola pilkį vytis,

Ir štai abu kartu jį pradeda draskyti,

Iš dviejų šonų dantys nugaron įninka.

Kaip vos tik gimęs vaikas, katinas surinka!

Pribėga siundytojai: katinas negyvas,

O šunes jau abu tik čiulpia kraujo syvus.

Rivaliai čia šunis linksmi jau patapnojo,

O Voiskis ėmęs šaulio peilį, kurs kabojo

Ant diržo, kojas piaudams tarė: »Lygią dalį

Gaus šunes šiandien, nes abudu girtis gali,

443 psl.

Vienoks jų buvo darbingumas ir greitumas,

Jau Pacui tinka rūmai, Pacas tinka rūmams,

Verti šauliai šunų, šauliams jų šunes lygūs.

Štai baigtas jūsų ginčas, širdyse įsmigęs;

Ir aš, teisėjas jūsų, suradau jau būdą

Sprendimui lygiam: puikiai išlošėt abudu.

Štai grąžinu jums įkaitus, tik turit taiką

Pasirašyt«. Senukas puikiai taip sutaikė

Du priešu, tie pamiršo tuoj kalbas piktąsias

Ir ženklui draugiškumo jungė dešiniąsias.

Čia tarė Rejentas: »Taip, žirgas užstatytas

Ir žiedas į salarijumą užrašytas

Teisėjui; bet jei įkaitas yra kam duotas,

Tai jau jokiu būdu negal būt atvaduotas.

Te žiedą užstatytą ponas Voiskis ima

Ir teįbrėžia savo vardą atminimui,

Jei nor, tegu herbu Hrečechų padabina

Tą žiedą su raudonu akmeniu auksinį,

Ulonai žirgą užstatytą tik išjojo;

Bet man dar liko balnas; ypatybės jojo

444 psl.

Plačiai juk žinomos, tai balnas ne bet kokis:

Jis siauras, patogus, kaip turkų ar kazokų,

Sagstyta akmenims dalis jo priešakinė,

Brangiuoju dar rubrantu išmušta sėdynė,

O kai užsėdęs joji tam balne siaurajam,

Jauties tarp kulkų taip, kaip patale minkštajam;

O zovada paleidęs (Rejentas Bolesta,

Kuris, kaip žinoma, taip baisiai mėgo gestą,

Čia kojas išžergė, lyg būt į žirgą puolęs,

Paskui lingavo galvą, lyg nuduodams šuolius),

O lekiant zovada, tai paliai balną mirga

Tik auksas, lyg lašėtų auksas tas nuo žirgo,

Nes jo tabenės auksu siuvinėtos gausiai,

O kilpsaičiai balti sidabro kuo plačiausi;

O ant diržų muštukų, tų plačių odinių,

Dar sagos prikabintos blizgančios perlinės,

Be to, dar prie krūtinės diržo mėnuo randas

Pavidale Lelivos – jauno. Sako gandas,

Kad nuo turtingo turko mušyje Podhajų

Jis paimtas. Tad, pons Asesoriau, imk šiąją

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip vienuoliktojoje knygoje baigiasi ginčas dėl Striukio ir Sakalo?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.