Ponas Tadas443-445 psl. · apie 10 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai89% kūrinio
443 psl.

Vienoks jų buvo darbingumas ir greitumas,

Jau Pacui tinka rūmai, Pacas tinka rūmams,

Verti šauliai šunų, šauliams jų šunes lygūs.

Štai baigtas jūsų ginčas, širdyse įsmigęs;

Ir aš, teisėjas jūsų, suradau jau būdą

Sprendimui lygiam: puikiai išlošėt abudu.

Štai grąžinu jums įkaitus, tik turit taiką

Pasirašyt«. Senukas puikiai taip sutaikė

Du priešu, tie pamiršo tuoj kalbas piktąsias

Ir ženklui draugiškumo jungė dešiniąsias.

Čia tarė Rejentas: »Taip, žirgas užstatytas

Ir žiedas į salarijumą užrašytas

Teisėjui; bet jei įkaitas yra kam duotas,

Tai jau jokiu būdu negal būt atvaduotas.

Te žiedą užstatytą ponas Voiskis ima

Ir teįbrėžia savo vardą atminimui,

Jei nor, tegu herbu Hrečechų padabina

Tą žiedą su raudonu akmeniu auksinį,

Ulonai žirgą užstatytą tik išjojo;

Bet man dar liko balnas; ypatybės jojo

444 psl.

Plačiai juk žinomos, tai balnas ne bet kokis:

Jis siauras, patogus, kaip turkų ar kazokų,

Sagstyta akmenims dalis jo priešakinė,

Brangiuoju dar rubrantu išmušta sėdynė,

O kai užsėdęs joji tam balne siaurajam,

Jauties tarp kulkų taip, kaip patale minkštajam;

O zovada paleidęs (Rejentas Bolesta,

Kuris, kaip žinoma, taip baisiai mėgo gestą,

Čia kojas išžergė, lyg būt į žirgą puolęs,

Paskui lingavo galvą, lyg nuduodams šuolius),

O lekiant zovada, tai paliai balną mirga

Tik auksas, lyg lašėtų auksas tas nuo žirgo,

Nes jo tabenės auksu siuvinėtos gausiai,

O kilpsaičiai balti sidabro kuo plačiausi;

O ant diržų muštukų, tų plačių odinių,

Dar sagos prikabintos blizgančios perlinės,

Be to, dar prie krūtinės diržo mėnuo randas

Pavidale Lelivos – jauno. Sako gandas,

Kad nuo turtingo turko mušyje Podhajų

Jis paimtas. Tad, pons Asesoriau, imk šiąją

445 psl.

Garbingą dovaną, kaip mano pagerbimą«.

Asesorius čia taria pilnas sujudimo:

»Sanguškos Kunigaikščio dovanas man duotas

Stačiau aš įkaitu tas kamanas rintuotas,

Ir dar šunims juostelę nertąją šilkinę,

Kurią ir darbas ir akmuo brangus dabìna,

Kuri net žmogui tikti gal susijuosimui.

Norėjau ją palikt vaikams kaip palikimą;

Vaikų, tur-būt, turėsiu, nes dar šiandien vesiu;

Tą daiktą, Rejente. tikiuosi neatmesi,

Priimt jį teikis už tą dovaną taip gausią,

Mūs ginčo atminimui ėjusio ilgiausiai,

Kurs baigtas taip garbingai be jokio pavydo. –

Dabar tegu tarp mūs taika gražiausia žydi!«

Tad jau abudu ramūs ant namų pasuko,

Pranešt, kad baigtas ginčas Sakalo ir Striukio.

Kalbėta, kad namie pons Voiskis išaugino

Tą »zuikį« ir dabar iš daržo išmasino,

Kad siundytojai susitakint sugebėtų,

Senukas suruošė dalyką netikėtai,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip vienuoliktojoje knygoje baigiasi ginčas dėl Striukio ir Sakalo?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.