Plačiai juk žinomos, tai balnas ne bet kokis:
Jis siauras, patogus, kaip turkų ar kazokų,
Sagstyta akmenims dalis jo priešakinė,
Brangiuoju dar rubrantu išmušta sėdynė,
O kai užsėdęs joji tam balne siaurajam,
Jauties tarp kulkų taip, kaip patale minkštajam;
O zovada paleidęs (Rejentas Bolesta,
Kuris, kaip žinoma, taip baisiai mėgo gestą,
Čia kojas išžergė, lyg būt į žirgą puolęs,
Paskui lingavo galvą, lyg nuduodams šuolius),
O lekiant zovada, tai paliai balną mirga
Tik auksas, lyg lašėtų auksas tas nuo žirgo,
Nes jo tabenės auksu siuvinėtos gausiai,
O kilpsaičiai balti sidabro kuo plačiausi;
O ant diržų muštukų, tų plačių odinių,
Dar sagos prikabintos blizgančios perlinės,
Be to, dar prie krūtinės diržo mėnuo randas
Pavidale Lelivos – jauno. Sako gandas,
Kad nuo turtingo turko mušyje Podhajų
Jis paimtas. Tad, pons Asesoriau, imk šiąją
Garbingą dovaną, kaip mano pagerbimą«.
Asesorius čia taria pilnas sujudimo:
»Sanguškos Kunigaikščio dovanas man duotas
Stačiau aš įkaitu tas kamanas rintuotas,
Ir dar šunims juostelę nertąją šilkinę,
Kurią ir darbas ir akmuo brangus dabìna,
Kuri net žmogui tikti gal susijuosimui.
Norėjau ją palikt vaikams kaip palikimą;
Vaikų, tur-būt, turėsiu, nes dar šiandien vesiu;
Tą daiktą, Rejente. tikiuosi neatmesi,
Priimt jį teikis už tą dovaną taip gausią,
Mūs ginčo atminimui ėjusio ilgiausiai,
Kurs baigtas taip garbingai be jokio pavydo. –
Dabar tegu tarp mūs taika gražiausia žydi!«
Tad jau abudu ramūs ant namų pasuko,
Pranešt, kad baigtas ginčas Sakalo ir Striukio.
Kalbėta, kad namie pons Voiskis išaugino
Tą »zuikį« ir dabar iš daržo išmasino,
Kad siundytojai susitakint sugebėtų,
Senukas suruošė dalyką netikėtai,
Ir Soplicove net visus jis suklaidino.
Vėliau tik virėjukas pasakot mėgino,
Norėdams vėl supešdint du senu kaimynu,
Tačiau tos pasakos jo del šunų nevyko,
Nes, Voiskiui tai užgynus, taip ir pasiliko.
Svečiai suėję buvo jau didžiojoj salėj
Ir vaišių laukdami kalbėjos aplink stalą,
Čia formoj naujoje Teisėjas atsirado,
Įsivesdamas paną Zofiją ir Tadą,
Ranka kairiąja Tadas tuoj vadams padarė
Saliutą vikriai taip, kaip tinka lenkų kariui;
Akims nuleistoms Zofija svečius garbingus
Tik styptelėjimu pasveikino domingai
(Iš Telimenos kaip reik styptelt sužinojo).
Vainikas ant galvos, nes šiandien ji jaunoji,
O šiaip, tie pat drabužiai, kur koplyčion ėjo,
Kai šiandien Dievo Motinai gėles padėjo.
Dabar taip pat ji rankoj tur gėlių pėdelį
Ir imdama iš jo po žiedą ar žolelę
Dar vaizdžiai piautuvu viršum galvos mosuoja.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.