Garbingą dovaną, kaip mano pagerbimą«.
Asesorius čia taria pilnas sujudimo:
»Sanguškos Kunigaikščio dovanas man duotas
Stačiau aš įkaitu tas kamanas rintuotas,
Ir dar šunims juostelę nertąją šilkinę,
Kurią ir darbas ir akmuo brangus dabìna,
Kuri net žmogui tikti gal susijuosimui.
Norėjau ją palikt vaikams kaip palikimą;
Vaikų, tur-būt, turėsiu, nes dar šiandien vesiu;
Tą daiktą, Rejente. tikiuosi neatmesi,
Priimt jį teikis už tą dovaną taip gausią,
Mūs ginčo atminimui ėjusio ilgiausiai,
Kurs baigtas taip garbingai be jokio pavydo. –
Dabar tegu tarp mūs taika gražiausia žydi!«
Tad jau abudu ramūs ant namų pasuko,
Pranešt, kad baigtas ginčas Sakalo ir Striukio.
Kalbėta, kad namie pons Voiskis išaugino
Tą »zuikį« ir dabar iš daržo išmasino,
Kad siundytojai susitakint sugebėtų,
Senukas suruošė dalyką netikėtai,
Ir Soplicove net visus jis suklaidino.
Vėliau tik virėjukas pasakot mėgino,
Norėdams vėl supešdint du senu kaimynu,
Tačiau tos pasakos jo del šunų nevyko,
Nes, Voiskiui tai užgynus, taip ir pasiliko.
Svečiai suėję buvo jau didžiojoj salėj
Ir vaišių laukdami kalbėjos aplink stalą,
Čia formoj naujoje Teisėjas atsirado,
Įsivesdamas paną Zofiją ir Tadą,
Ranka kairiąja Tadas tuoj vadams padarė
Saliutą vikriai taip, kaip tinka lenkų kariui;
Akims nuleistoms Zofija svečius garbingus
Tik styptelėjimu pasveikino domingai
(Iš Telimenos kaip reik styptelt sužinojo).
Vainikas ant galvos, nes šiandien ji jaunoji,
O šiaip, tie pat drabužiai, kur koplyčion ėjo,
Kai šiandien Dievo Motinai gėles padėjo.
Dabar taip pat ji rankoj tur gėlių pėdelį
Ir imdama iš jo po žiedą ar žolelę
Dar vaizdžiai piautuvu viršum galvos mosuoja.
Vadai jai, žiedus imdami, rankas bučiuoja;
Čia Zosė styptelėja kiekvienam paeiliui.
Kniazevičius čia, generolas, ėmęs meiliai
Ją už pečių į kaktą tėviškai bučiavo
Ir keldamas ant stalo riktelėjo: bravo!
Kiti pritardami tą žodį pakartojo,
Nes, iš tikrųjų, buvo čia graži jaunoji,
O ypač jai lietuviški drabužiai tiko.
Nes tie vadai, Tėvynę taip senai palikę,
Kurie taip ilgai bastėsi kituos kraštuose,
Nudžiugo, kai pamatė rūbuose savuose
Merginą, primenančią jų metus jaunuosius
Ir meilužes savas; tad apsiašaroję
Prie stalo įdomaudamiesi jie sustojo.
Tie prašo Zosę, kad pakeltų kiek kaktukę,
Parodytų akis; tie nor, kad trupučiuką
Pažvelgtų ir į juos; klausyt mergytė stengias,
Bet gėdis, tad rankutėm akutes pridengia.
Tai linksmas Tadas mato ir rankas tik trina.
Ar Zosė savo noru taip pasidabino,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.