Vadai jai, žiedus imdami, rankas bučiuoja;
Čia Zosė styptelėja kiekvienam paeiliui.
Kniazevičius čia, generolas, ėmęs meiliai
Ją už pečių į kaktą tėviškai bučiavo
Ir keldamas ant stalo riktelėjo: bravo!
Kiti pritardami tą žodį pakartojo,
Nes, iš tikrųjų, buvo čia graži jaunoji,
O ypač jai lietuviški drabužiai tiko.
Nes tie vadai, Tėvynę taip senai palikę,
Kurie taip ilgai bastėsi kituos kraštuose,
Nudžiugo, kai pamatė rūbuose savuose
Merginą, primenančią jų metus jaunuosius
Ir meilužes savas; tad apsiašaroję
Prie stalo įdomaudamiesi jie sustojo.
Tie prašo Zosę, kad pakeltų kiek kaktukę,
Parodytų akis; tie nor, kad trupučiuką
Pažvelgtų ir į juos; klausyt mergytė stengias,
Bet gėdis, tad rankutėm akutes pridengia.
Tai linksmas Tadas mato ir rankas tik trina.
Ar Zosė savo noru taip pasidabino,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.