Ponas Tadas445-448 psl. · apie 15 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai89% kūrinio
445 psl.

Garbingą dovaną, kaip mano pagerbimą«.

Asesorius čia taria pilnas sujudimo:

»Sanguškos Kunigaikščio dovanas man duotas

Stačiau aš įkaitu tas kamanas rintuotas,

Ir dar šunims juostelę nertąją šilkinę,

Kurią ir darbas ir akmuo brangus dabìna,

Kuri net žmogui tikti gal susijuosimui.

Norėjau ją palikt vaikams kaip palikimą;

Vaikų, tur-būt, turėsiu, nes dar šiandien vesiu;

Tą daiktą, Rejente. tikiuosi neatmesi,

Priimt jį teikis už tą dovaną taip gausią,

Mūs ginčo atminimui ėjusio ilgiausiai,

Kurs baigtas taip garbingai be jokio pavydo. –

Dabar tegu tarp mūs taika gražiausia žydi!«

Tad jau abudu ramūs ant namų pasuko,

Pranešt, kad baigtas ginčas Sakalo ir Striukio.

Kalbėta, kad namie pons Voiskis išaugino

Tą »zuikį« ir dabar iš daržo išmasino,

Kad siundytojai susitakint sugebėtų,

Senukas suruošė dalyką netikėtai,

446 psl.

Ir Soplicove net visus jis suklaidino.

Vėliau tik virėjukas pasakot mėgino,

Norėdams vėl supešdint du senu kaimynu,

Tačiau tos pasakos jo del šunų nevyko,

Nes, Voiskiui tai užgynus, taip ir pasiliko.

Svečiai suėję buvo jau didžiojoj salėj

Ir vaišių laukdami kalbėjos aplink stalą,

Čia formoj naujoje Teisėjas atsirado,

Įsivesdamas paną Zofiją ir Tadą,

Ranka kairiąja Tadas tuoj vadams padarė

Saliutą vikriai taip, kaip tinka lenkų kariui;

Akims nuleistoms Zofija svečius garbingus

Tik styptelėjimu pasveikino domingai

(Iš Telimenos kaip reik styptelt sužinojo).

Vainikas ant galvos, nes šiandien ji jaunoji,

O šiaip, tie pat drabužiai, kur koplyčion ėjo,

Kai šiandien Dievo Motinai gėles padėjo.

Dabar taip pat ji rankoj tur gėlių pėdelį

Ir imdama iš jo po žiedą ar žolelę

Dar vaizdžiai piautuvu viršum galvos mosuoja.

447 psl.

Vadai jai, žiedus imdami, rankas bučiuoja;

Čia Zosė styptelėja kiekvienam paeiliui.

Kniazevičius čia, generolas, ėmęs meiliai

Ją už pečių į kaktą tėviškai bučiavo

Ir keldamas ant stalo riktelėjo: bravo!

Kiti pritardami tą žodį pakartojo,

Nes, iš tikrųjų, buvo čia graži jaunoji,

O ypač jai lietuviški drabužiai tiko.

Nes tie vadai, Tėvynę taip senai palikę,

Kurie taip ilgai bastėsi kituos kraštuose,

Nudžiugo, kai pamatė rūbuose savuose

Merginą, primenančią jų metus jaunuosius

Ir meilužes savas; tad apsiašaroję

Prie stalo įdomaudamiesi jie sustojo.

Tie prašo Zosę, kad pakeltų kiek kaktukę,

Parodytų akis; tie nor, kad trupučiuką

Pažvelgtų ir į juos; klausyt mergytė stengias,

Bet gėdis, tad rankutėm akutes pridengia.

Tai linksmas Tadas mato ir rankas tik trina.

Ar Zosė savo noru taip pasidabino,

448 psl.

Ar kas jai patarė (merginos, mat, instinktu

Numano, kokį rūbą veidui pasirinkti),

Gana, kad Zosę Telimena šiandien barė

Už tai dar pirmą kartą, kad savaip jau darė,

Net del madinių rūbų apsiašarojo,

Tad leido likt teta suknelėj paprastoje.

Ilgam, baltam, išsiūtam buvo apatiny,

Viršuj gi jo žalia suknelė kambliotinė

Ir žalias kiklikas, raudonai apvadžiotas,

Iš priešakio klaipytoms kilpoms šniūravotas;

Po juo jos krūtys, kaip po lapais pumpuriukai,

O nuo pečių kaip drugio baltuoja sparniukai

Rankovės marškinių, jos plačios ir drikuotos

Aukštai, o pas rankogalius siaurai stulpuotos,

Sutrauktos kaspinu. Apikaklė siaurutė,

Kurią dabina kilpa kaspino mažutė;

Dar iš kaulelių vyšnių ausyse matyti

Ausikariai, Dobžinskio Grėblio padaryti,

(Lyg rodos ten širdžiukės dvi ugnim liepsnoja

Greblys juos davė, kol dar pàskui ją sekiojo);

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.