Ir Soplicove net visus jis suklaidino.
Vėliau tik virėjukas pasakot mėgino,
Norėdams vėl supešdint du senu kaimynu,
Tačiau tos pasakos jo del šunų nevyko,
Nes, Voiskiui tai užgynus, taip ir pasiliko.
Svečiai suėję buvo jau didžiojoj salėj
Ir vaišių laukdami kalbėjos aplink stalą,
Čia formoj naujoje Teisėjas atsirado,
Įsivesdamas paną Zofiją ir Tadą,
Ranka kairiąja Tadas tuoj vadams padarė
Saliutą vikriai taip, kaip tinka lenkų kariui;
Akims nuleistoms Zofija svečius garbingus
Tik styptelėjimu pasveikino domingai
(Iš Telimenos kaip reik styptelt sužinojo).
Vainikas ant galvos, nes šiandien ji jaunoji,
O šiaip, tie pat drabužiai, kur koplyčion ėjo,
Kai šiandien Dievo Motinai gėles padėjo.
Dabar taip pat ji rankoj tur gėlių pėdelį
Ir imdama iš jo po žiedą ar žolelę
Dar vaizdžiai piautuvu viršum galvos mosuoja.
Vadai jai, žiedus imdami, rankas bučiuoja;
Čia Zosė styptelėja kiekvienam paeiliui.
Kniazevičius čia, generolas, ėmęs meiliai
Ją už pečių į kaktą tėviškai bučiavo
Ir keldamas ant stalo riktelėjo: bravo!
Kiti pritardami tą žodį pakartojo,
Nes, iš tikrųjų, buvo čia graži jaunoji,
O ypač jai lietuviški drabužiai tiko.
Nes tie vadai, Tėvynę taip senai palikę,
Kurie taip ilgai bastėsi kituos kraštuose,
Nudžiugo, kai pamatė rūbuose savuose
Merginą, primenančią jų metus jaunuosius
Ir meilužes savas; tad apsiašaroję
Prie stalo įdomaudamiesi jie sustojo.
Tie prašo Zosę, kad pakeltų kiek kaktukę,
Parodytų akis; tie nor, kad trupučiuką
Pažvelgtų ir į juos; klausyt mergytė stengias,
Bet gėdis, tad rankutėm akutes pridengia.
Tai linksmas Tadas mato ir rankas tik trina.
Ar Zosė savo noru taip pasidabino,
Ar kas jai patarė (merginos, mat, instinktu
Numano, kokį rūbą veidui pasirinkti),
Gana, kad Zosę Telimena šiandien barė
Už tai dar pirmą kartą, kad savaip jau darė,
Net del madinių rūbų apsiašarojo,
Tad leido likt teta suknelėj paprastoje.
Ilgam, baltam, išsiūtam buvo apatiny,
Viršuj gi jo žalia suknelė kambliotinė
Ir žalias kiklikas, raudonai apvadžiotas,
Iš priešakio klaipytoms kilpoms šniūravotas;
Po juo jos krūtys, kaip po lapais pumpuriukai,
O nuo pečių kaip drugio baltuoja sparniukai
Rankovės marškinių, jos plačios ir drikuotos
Aukštai, o pas rankogalius siaurai stulpuotos,
Sutrauktos kaspinu. Apikaklė siaurutė,
Kurią dabina kilpa kaspino mažutė;
Dar iš kaulelių vyšnių ausyse matyti
Ausikariai, Dobžinskio Grėblio padaryti,
(Lyg rodos ten širdžiukės dvi ugnim liepsnoja
Greblys juos davė, kol dar pàskui ją sekiojo);
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.