Vadai jai, žiedus imdami, rankas bučiuoja;
Čia Zosė styptelėja kiekvienam paeiliui.
Kniazevičius čia, generolas, ėmęs meiliai
Ją už pečių į kaktą tėviškai bučiavo
Ir keldamas ant stalo riktelėjo: bravo!
Kiti pritardami tą žodį pakartojo,
Nes, iš tikrųjų, buvo čia graži jaunoji,
O ypač jai lietuviški drabužiai tiko.
Nes tie vadai, Tėvynę taip senai palikę,
Kurie taip ilgai bastėsi kituos kraštuose,
Nudžiugo, kai pamatė rūbuose savuose
Merginą, primenančią jų metus jaunuosius
Ir meilužes savas; tad apsiašaroję
Prie stalo įdomaudamiesi jie sustojo.
Tie prašo Zosę, kad pakeltų kiek kaktukę,
Parodytų akis; tie nor, kad trupučiuką
Pažvelgtų ir į juos; klausyt mergytė stengias,
Bet gėdis, tad rankutėm akutes pridengia.
Tai linksmas Tadas mato ir rankas tik trina.
Ar Zosė savo noru taip pasidabino,
Ar kas jai patarė (merginos, mat, instinktu
Numano, kokį rūbą veidui pasirinkti),
Gana, kad Zosę Telimena šiandien barė
Už tai dar pirmą kartą, kad savaip jau darė,
Net del madinių rūbų apsiašarojo,
Tad leido likt teta suknelėj paprastoje.
Ilgam, baltam, išsiūtam buvo apatiny,
Viršuj gi jo žalia suknelė kambliotinė
Ir žalias kiklikas, raudonai apvadžiotas,
Iš priešakio klaipytoms kilpoms šniūravotas;
Po juo jos krūtys, kaip po lapais pumpuriukai,
O nuo pečių kaip drugio baltuoja sparniukai
Rankovės marškinių, jos plačios ir drikuotos
Aukštai, o pas rankogalius siaurai stulpuotos,
Sutrauktos kaspinu. Apikaklė siaurutė,
Kurią dabina kilpa kaspino mažutė;
Dar iš kaulelių vyšnių ausyse matyti
Ausikariai, Dobžinskio Grėblio padaryti,
(Lyg rodos ten širdžiukės dvi ugnim liepsnoja
Greblys juos davė, kol dar pàskui ją sekiojo);
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.