Vadai jai, žiedus imdami, rankas bučiuoja;
Čia Zosė styptelėja kiekvienam paeiliui.
Kniazevičius čia, generolas, ėmęs meiliai
Ją už pečių į kaktą tėviškai bučiavo
Ir keldamas ant stalo riktelėjo: bravo!
Kiti pritardami tą žodį pakartojo,
Nes, iš tikrųjų, buvo čia graži jaunoji,
O ypač jai lietuviški drabužiai tiko.
Nes tie vadai, Tėvynę taip senai palikę,
Kurie taip ilgai bastėsi kituos kraštuose,
Nudžiugo, kai pamatė rūbuose savuose
Merginą, primenančią jų metus jaunuosius
Ir meilužes savas; tad apsiašaroję
Prie stalo įdomaudamiesi jie sustojo.
Tie prašo Zosę, kad pakeltų kiek kaktukę,
Parodytų akis; tie nor, kad trupučiuką
Pažvelgtų ir į juos; klausyt mergytė stengias,
Bet gėdis, tad rankutėm akutes pridengia.
Tai linksmas Tadas mato ir rankas tik trina.
Ar Zosė savo noru taip pasidabino,
Ar kas jai patarė (merginos, mat, instinktu
Numano, kokį rūbą veidui pasirinkti),
Gana, kad Zosę Telimena šiandien barė
Už tai dar pirmą kartą, kad savaip jau darė,
Net del madinių rūbų apsiašarojo,
Tad leido likt teta suknelėj paprastoje.
Ilgam, baltam, išsiūtam buvo apatiny,
Viršuj gi jo žalia suknelė kambliotinė
Ir žalias kiklikas, raudonai apvadžiotas,
Iš priešakio klaipytoms kilpoms šniūravotas;
Po juo jos krūtys, kaip po lapais pumpuriukai,
O nuo pečių kaip drugio baltuoja sparniukai
Rankovės marškinių, jos plačios ir drikuotos
Aukštai, o pas rankogalius siaurai stulpuotos,
Sutrauktos kaspinu. Apikaklė siaurutė,
Kurią dabina kilpa kaspino mažutė;
Dar iš kaulelių vyšnių ausyse matyti
Ausikariai, Dobžinskio Grėblio padaryti,
(Lyg rodos ten širdžiukės dvi ugnim liepsnoja
Greblys juos davė, kol dar pàskui ją sekiojo);
Ant kaklo kabo gintariniai du šniūreliai,
O ant galvos vainikas iš žalių rūtelių.
Jos ilgos kasos tarp pečių ik juostai karo,
O ties kakta uždėjus, kaip kirtėjos daro,
Dar kreivą piautuvą, kuris lyg mėnuo leidos,
Taip lygiai, kaip jis leidžias nuo Dianos veido.
Visi tik giria, ploja. Vienas karininkas,
Portfelį išsitraukęs, pieštukus jau rinko,
Padėjęs popierį paišyti tuoj suskato,
Tik žiūri vien į Zosę. Vos tiktai pamatė
Teisėjas pieštukus, paišytoją pažino,
Nors jį dabar kariai pulkininku vadino,
Karbuoti antpečiai, žvilgsnys jau kaip ulono,
Ūseliai ir barzdelė kaip ispanų ponų.
Teisėjas sako: »Kaip gi, Grafe Garbingasis,
Gyvuoji? Vis likai paišytojas senasis
Kariaudams net!« Tai buvo Grafas, iš tikrųjų,
Pulkininku pakeltas del aukų gausiųjų
Kariuomenei; su dviem karių pulkais atjojo
Ir pats pasižymėjo net pirmoj kovoje,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.