Ant kaklo kabo gintariniai du šniūreliai,
O ant galvos vainikas iš žalių rūtelių.
Jos ilgos kasos tarp pečių ik juostai karo,
O ties kakta uždėjus, kaip kirtėjos daro,
Dar kreivą piautuvą, kuris lyg mėnuo leidos,
Taip lygiai, kaip jis leidžias nuo Dianos veido.
Visi tik giria, ploja. Vienas karininkas,
Portfelį išsitraukęs, pieštukus jau rinko,
Padėjęs popierį paišyti tuoj suskato,
Tik žiūri vien į Zosę. Vos tiktai pamatė
Teisėjas pieštukus, paišytoją pažino,
Nors jį dabar kariai pulkininku vadino,
Karbuoti antpečiai, žvilgsnys jau kaip ulono,
Ūseliai ir barzdelė kaip ispanų ponų.
Teisėjas sako: »Kaip gi, Grafe Garbingasis,
Gyvuoji? Vis likai paišytojas senasis
Kariaudams net!« Tai buvo Grafas, iš tikrųjų,
Pulkininku pakeltas del aukų gausiųjų
Kariuomenei; su dviem karių pulkais atjojo
Ir pats pasižymėjo net pirmoj kovoje,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip per metus pasikeitė Grafas?
Rašiniui: Tėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.