Ramu taip buvo, kaip po maldai vienuolyne;
Visi jau miega. Sargo balsą tegirdėjai
Jam einant pareigas; nemiega tik Teisėjas;
Kaip ūkio šeimininkas, mąsto, ką daryti,
Kad būt pavaišint kuo visi svečiai prašyti,
Ir kad medžioklė sektųs; šaukias vyresniuosius
Jis dvaro tarnus ir įsakymus griežtuosius
Jiems duoda, sąskaitas dar peržiūrėti reikia,
Ir tik paskui rėdytis gulti nusiteikia.
Tiktai tada šauklys jo diržą Slucko lietą
Jam atsega ir deda į paskirtą vietą;
O diržo vieną pusę auksagalvis gelsvas
Dabina, kitą gi sidabro gėlės balsvos;
Teisėjas diržą tą abipusiai nešioja –
Auksuotą – baliuj, juodą – gedulos dienoje.
Tą diržą tik šauklys sudėstinėt mokėjo,
Todel dabar jį dėstė ir drauge šnekėjo:
»Kas bloga, kad stalai pilyje atsirado?
Pons gal pasinaudosi, nieks gi neprarado
Ten nieko, o pilies byla teisme juk guli,
Ir aš dabar sakyčiau – mums pilis priguli.
Ir nors dar priešininkai ginčijas, netyli,
Aš jiems įrodysiu, kad mes jau valdom pilį,
Nes, kas svečius į pilį užprašyti gali,
Parodo, kad ji jo, ar pats išspręs jos dalį;
Paliudyt tai visi juk gal, kas bylą žino,
O pavyzdžių juk turim apie tiek kaimynų«.
Teisėjas jau miegojo. Tad šauklys išėjo
Į prieangį ir ten kišenių čiupinėjo,
Žiūrėdamas, ar turi ten vokandos knygą –
Maldaknygės, ar ši bylų knyga, jam lygu,
Su ja jis nesiskyrė; ten gi surašyta
Įvairūs ponai pavardėmis viens po kito,
Kuriuos patsai šauklys į Teismą šaukė stoti,
Ar tie, apie kuriuos jam teko sužinoti.
Prastiems žmonėms knyga ta rodės alfabetas,
Bet šaukliui rodė ji vaizdus senai regėtus.
Tad skaitė ir galvojo: Vizgirda – Oginskis,
Domininkonai – Rimša, Rimša vėl Oginskis,
Rodultas – Vereščaka, Radvila – Giedraitis,
Kahalas – Obuchovičius ir Juraha – Petraitis,
Mickevičius – Maleskis, na, ir paskutinė
Byla Soplicos – Grafo knygon įsipynė;
Atmintyje bylų vaizdus tik maino, pina:
Štai priešus, liudininkus Teismas pavadina;
Ir mato jis save, kaip eidams dar iš tolo
Puikiam kontuše taisos stot prieš Tribunolą,
Ranka laikydams kardą žiūri tvarkingumo,
Pašaukęs priešus taria dar visiems: »Ramumo!«
Tačiau svajodams meldžias pagal savo būdą –
Taip pastarasis Lietuvoj Šauklys užsnūdo.
Tai tokiais reikalais anuo metu domėjos
Ramiojoj Lietuvoj, kada svetur tekėjo
Tik kraujas, ašaros, kada kovų garsiųjų
Pulkų narsių karių, patrankų baisingųjų
Viduryje stovėjo tas dievaitis karo,
Kurs erelius sidabro, aukso drąsiai varė
Į savo pulką ir plačiai su jais skrajojo
Po Libiją, po Alpius, Piramidas, Troją,
Marengo, Austerlicą. Pergalę Vergiją
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.