Ant kaklo kabo gintariniai du šniūreliai,
O ant galvos vainikas iš žalių rūtelių.
Jos ilgos kasos tarp pečių ik juostai karo,
O ties kakta uždėjus, kaip kirtėjos daro,
Dar kreivą piautuvą, kuris lyg mėnuo leidos,
Taip lygiai, kaip jis leidžias nuo Dianos veido.
Visi tik giria, ploja. Vienas karininkas,
Portfelį išsitraukęs, pieštukus jau rinko,
Padėjęs popierį paišyti tuoj suskato,
Tik žiūri vien į Zosę. Vos tiktai pamatė
Teisėjas pieštukus, paišytoją pažino,
Nors jį dabar kariai pulkininku vadino,
Karbuoti antpečiai, žvilgsnys jau kaip ulono,
Ūseliai ir barzdelė kaip ispanų ponų.
Teisėjas sako: »Kaip gi, Grafe Garbingasis,
Gyvuoji? Vis likai paišytojas senasis
Kariaudams net!« Tai buvo Grafas, iš tikrųjų,
Pulkininku pakeltas del aukų gausiųjų
Kariuomenei; su dviem karių pulkais atjojo
Ir pats pasižymėjo net pirmoj kovoje,
Jį Ciesorius už tai pulkininku paskyrė;
Teisėjas sveikino tad Grafą, rangus gyrė,
Bet Grafas paišė tik, taip kaip kadaisia girioj.
Antra pora jaunųjų, durims atsidarius,
Įeina: tai Asesorius, tarnavęs carui,
Dabar Napoleonui; jis jau vadovavo
Žandarams ir, nors vos nuo vakar tetarnavo,
Mandierą lenkišką jau užsidėt suspėjo,
Ir einant ilgas kardas į grindis čerškėjo.
Šalia rimtai žingsniavo jo širdies panaitė,
Tvarkingai apsitaisius Teklė Hrečechaitė;
Senai Asesorius jau Telimeną metė,
O, kad smarkiau užgaut galėtų tą koketę,
Širdies efektus teikt Voiskaitei pamėgino.
Tai nejauna pana, tikrai jau pusamžinė,
Tačiau tikrai rimta, kaip vesti ūkis – žino,
Ir su dalia, nes dar, be savojo kaimelio,
Įneš ir pinigų apypilnį maišelį.
Trečios poros būt tekę ilgai palūkėti.
Nerimdamas Teisėjas siunčia pažiūrėti;
Tarnai jam pranešė, kad Rejentas užkliuvo,
Nes, mat, pametęs, siundant, žiedą sutuoktuvių,
Tad ieško jo lankoj, o Rejento jaunoji
Dar vis tvarkyti tualetą nenustojo,
Nors skuba ir nors prineša kiekvieną daiktą
Namų merginos, bet negal taip greit pabaigti;
Tad jos iki ketvirtai dar palaukti turi.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.