O Zofija ir Tadas vietos neieškojo,
Jie vaišindami žmones eidami kramsnojo.
Nauji valdovai – toks jau paprotys senasis –
Tur pats žmonėms tarnaut per vaišes jų pirmąsias.
Svečiai tuo tarpu salėje labai stebėjos
Didžiuoju servyzu, kurs spalvomis blizgėjo,
Brangus del medžiagos ir dėliai padirbimo.
Jį Radvila Našlaitis, kalba padavimas,
Įsakė net Venecijoje padaryti
Ir jo paties planu dalis jo sustatyti.
Laike švedų karų servyzas, rodės, žuvo,
Bet įvairiais keliais į šiuos namus pakliuvo;
Dabar jį atneštą visi ant stalo mato,
Didžiulį ir panašų į karietos ratą.
Iki graižų servyzas kupinai prikrautas
Putelių, cukraus, rodos, sniego kažkur gauta:
Visi į atvaizdą tikros žiemos sužiūro.
Viduj didžiulis šilas matės konfitūrų,
Kraštais gi lyg namai, sodybos ir kaimeliai,
O jų stogai lyg sniego, iš baltų putelių.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip per puotą keičiasi cukrinis servyzas ir kaip šį vaizdą galima suprasti?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Iš pradžių servyzas atrodo kaip žiema: viduryje konfitūrų šilas, aplinkui sodybos su stogais iš cukraus putų, o kraštuose porcelianinės figūros vaizduoja seimelį. Svečiams valgant, sniegas tirpsta ir pasirodo pavasaris, paskui auksiniai javai, o galiausiai medžiai lieka nuogi kaip rudenį. Paskutinėje senoviškoje puotoje šis vaizdas rodo bėgantį laiką: kaip metai, baigiasi ir senasis bajorų pasaulis.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.