Ponas Tadas449-454 psl. · apie 20 min.
Vienuoliktoji knyga. 1812-ji metai90% kūrinio
449 psl.

Ant kaklo kabo gintariniai du šniūreliai,

O ant galvos vainikas iš žalių rūtelių.

Jos ilgos kasos tarp pečių ik juostai karo,

O ties kakta uždėjus, kaip kirtėjos daro,

Dar kreivą piautuvą, kuris lyg mėnuo leidos,

Taip lygiai, kaip jis leidžias nuo Dianos veido.

Visi tik giria, ploja. Vienas karininkas,

Portfelį išsitraukęs, pieštukus jau rinko,

Padėjęs popierį paišyti tuoj suskato,

Tik žiūri vien į Zosę. Vos tiktai pamatė

Teisėjas pieštukus, paišytoją pažino,

Nors jį dabar kariai pulkininku vadino,

Karbuoti antpečiai, žvilgsnys jau kaip ulono,

Ūseliai ir barzdelė kaip ispanų ponų.

Teisėjas sako: »Kaip gi, Grafe Garbingasis,

Gyvuoji? Vis likai paišytojas senasis

Kariaudams net!« Tai buvo Grafas, iš tikrųjų,

Pulkininku pakeltas del aukų gausiųjų

Kariuomenei; su dviem karių pulkais atjojo

Ir pats pasižymėjo net pirmoj kovoje,

450 psl.

Jį Ciesorius už tai pulkininku paskyrė;

Teisėjas sveikino tad Grafą, rangus gyrė,

Bet Grafas paišė tik, taip kaip kadaisia girioj.

Antra pora jaunųjų, durims atsidarius,

Įeina: tai Asesorius, tarnavęs carui,

Dabar Napoleonui; jis jau vadovavo

Žandarams ir, nors vos nuo vakar tetarnavo,

Mandierą lenkišką jau užsidėt suspėjo,

Ir einant ilgas kardas į grindis čerškėjo.

Šalia rimtai žingsniavo jo širdies panaitė,

Tvarkingai apsitaisius Teklė Hrečechaitė;

Senai Asesorius jau Telimeną metė,

O, kad smarkiau užgaut galėtų tą koketę,

Širdies efektus teikt Voiskaitei pamėgino.

Tai nejauna pana, tikrai jau pusamžinė,

Tačiau tikrai rimta, kaip vesti ūkis – žino,

Ir su dalia, nes dar, be savojo kaimelio,

Įneš ir pinigų apypilnį maišelį.

Trečios poros būt tekę ilgai palūkėti.

Nerimdamas Teisėjas siunčia pažiūrėti;

451 psl.

Tarnai jam pranešė, kad Rejentas užkliuvo,

Nes, mat, pametęs, siundant, žiedą sutuoktuvių,

Tad ieško jo lankoj, o Rejento jaunoji

Dar vis tvarkyti tualetą nenustojo,

Nors skuba ir nors prineša kiekvieną daiktą

Namų merginos, bet negal taip greit pabaigti;

Tad jos iki ketvirtai dar palaukti turi.

Dvyliktoji knyga. Mylėkimės

452 psl.

Paskutinė senoviška Lenkų puota. – Arkiservyzas. – Jo figūrų išaiškinimas. – Jo judėjimai. – Dambrauskio apdovanojimas. – Dar apie Peiliuką. – Kniazevičiaus apdovanojimas. – Pirmas Tado valdiškas aktas, perimant šeimininkavimą. – Gervazo pastebėjimai. – Koncertų koncertas. – Polonezas. – Mylėkimės.

Į menę pagaliau jau atsidaro durys,

Pons Voiskis eina, rankoje lazdelę turi,

Užvertęs galvą, o kepurė jo trasuota.

Už stalo neina, nes jis šiandien tvarko puotą,

Kaipo maršalkas. Jis lazdelės galią žino

Ir ja, kaipo žynys, jau apeigas vaidina:

Kiekvienas sėdas ten, kur lazdele pamoja.

Pirmiausiam vaivadijoje vieta pirmoji, –

Maršalkui Podkomožiui – sėdas aksominėj

Kėdėje, atramai kurios balti drambliniai;

Tiesiojoj generolas sėdasi Dambrauskis,

Kairioj Kniazevičius, pons Pacas, Malachauskis,

Tarp jų Podkomožienė, ponios gi aplinkui,

Bajorai, panos, žemininkai, karininkai,

Vis sėdas poromis – po moterį ir vyrą,

Tvarkoj, į tą tik vietą, kur pons Voiskis skiria.

Teisėjas linktelėjęs tuoj svečius paliko

Ir vaišint kaimiečius patsai kieman nuvyko.

Sėdėjo žmonės varsnų ilgio stalo šonais,

Vienam gale Teisėjas, o kitam Klebonas.

453 psl.

O Zofija ir Tadas vietos neieškojo,

Jie vaišindami žmones eidami kramsnojo.

Nauji valdovai – toks jau paprotys senasis –

Tur pats žmonėms tarnaut per vaišes jų pirmąsias.

Svečiai tuo tarpu salėje labai stebėjos

Didžiuoju servyzu, kurs spalvomis blizgėjo,

Brangus del medžiagos ir dėliai padirbimo.

Jį Radvila Našlaitis, kalba padavimas,

Įsakė net Venecijoje padaryti

Ir jo paties planu dalis jo sustatyti.

Laike švedų karų servyzas, rodės, žuvo,

Bet įvairiais keliais į šiuos namus pakliuvo;

Dabar jį atneštą visi ant stalo mato,

Didžiulį ir panašų į karietos ratą.

Iki graižų servyzas kupinai prikrautas

Putelių, cukraus, rodos, sniego kažkur gauta:

Visi į atvaizdą tikros žiemos sužiūro.

Viduj didžiulis šilas matės konfitūrų,

Kraštais gi lyg namai, sodybos ir kaimeliai,

O jų stogai lyg sniego, iš baltų putelių.

454 psl.

Pačiais graižų kraštais servyzą tą dabina

Figūros įvairiausios vis purceleninės,

Lenkų vis rūbuos; rodos scenoje vaidilos,

Lyg ką vaidintų, nors ir žodžiais neprabyla;

Lyg būt gyvi, tik nekalba, nekraipo galvas.

Jų gestai atvaizduoti, ypatingos spalvos.

Na ką vaizduotų jie, svečiai vis klausinėjo.

Tad Voiskis, keldamas lazdelę, prakalbėjo

(Degtinė jau prieš valgį ant stalų padėta):

»Aukštiesiems Ponams leidžiant aš turiu pradėti,

Personos, tos, kurių čia daug tiek figūruoja,

Istoriją lenkų seimelio atvaizduoja:

Votavimai, triumfai ir susikirtimai,

Tą sceną pats atspėjau, tad imuos spėjimo.

»Į dešinę bajorų štai minia matyti:

Tur būt, jie prieš seimelį vaišėms užprašyti.

Sustoję laukia; prie stalų jų nieks nevaro,

Jie stovi grupėmis, tur būt, tarybas daro.

Štai stovi atskirai viens kiekvienam būrely

Pravėręs burną ir lyg antakius dar kelia,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip per puotą keičiasi cukrinis servyzas ir kaip šį vaizdą galima suprasti?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Iš pradžių servyzas atrodo kaip žiema: viduryje konfitūrų šilas, aplinkui sodybos su stogais iš cukraus putų, o kraštuose porcelianinės figūros vaizduoja seimelį. Svečiams valgant, sniegas tirpsta ir pasirodo pavasaris, paskui auksiniai javai, o galiausiai medžiai lieka nuogi kaip rudenį. Paskutinėje senoviškoje puotoje šis vaizdas rodo bėgantį laiką: kaip metai, baigiasi ir senasis bajorų pasaulis.

Rašiniui: Istorija

2. Kaip per metus pasikeitė Grafas?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tėvynė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.