Paskutinė senoviška Lenkų puota. – Arkiservyzas. – Jo figūrų išaiškinimas. – Jo judėjimai. – Dambrauskio apdovanojimas. – Dar apie Peiliuką. – Kniazevičiaus apdovanojimas. – Pirmas Tado valdiškas aktas, perimant šeimininkavimą. – Gervazo pastebėjimai. – Koncertų koncertas. – Polonezas. – Mylėkimės.
Į menę pagaliau jau atsidaro durys,
Pons Voiskis eina, rankoje lazdelę turi,
Užvertęs galvą, o kepurė jo trasuota.
Už stalo neina, nes jis šiandien tvarko puotą,
Kaipo maršalkas. Jis lazdelės galią žino
Ir ja, kaipo žynys, jau apeigas vaidina:
Kiekvienas sėdas ten, kur lazdele pamoja.
Pirmiausiam vaivadijoje vieta pirmoji, –
Maršalkui Podkomožiui – sėdas aksominėj
Kėdėje, atramai kurios balti drambliniai;
Tiesiojoj generolas sėdasi Dambrauskis,
Kairioj Kniazevičius, pons Pacas, Malachauskis,
Tarp jų Podkomožienė, ponios gi aplinkui,
Bajorai, panos, žemininkai, karininkai,
Vis sėdas poromis – po moterį ir vyrą,
Tvarkoj, į tą tik vietą, kur pons Voiskis skiria.
Teisėjas linktelėjęs tuoj svečius paliko
Ir vaišint kaimiečius patsai kieman nuvyko.
Sėdėjo žmonės varsnų ilgio stalo šonais,
Vienam gale Teisėjas, o kitam Klebonas.
O Zofija ir Tadas vietos neieškojo,
Jie vaišindami žmones eidami kramsnojo.
Nauji valdovai – toks jau paprotys senasis –
Tur pats žmonėms tarnaut per vaišes jų pirmąsias.
Svečiai tuo tarpu salėje labai stebėjos
Didžiuoju servyzu, kurs spalvomis blizgėjo,
Brangus del medžiagos ir dėliai padirbimo.
Jį Radvila Našlaitis, kalba padavimas,
Įsakė net Venecijoje padaryti
Ir jo paties planu dalis jo sustatyti.
Laike švedų karų servyzas, rodės, žuvo,
Bet įvairiais keliais į šiuos namus pakliuvo;
Dabar jį atneštą visi ant stalo mato,
Didžiulį ir panašų į karietos ratą.
Iki graižų servyzas kupinai prikrautas
Putelių, cukraus, rodos, sniego kažkur gauta:
Visi į atvaizdą tikros žiemos sužiūro.
Viduj didžiulis šilas matės konfitūrų,
Kraštais gi lyg namai, sodybos ir kaimeliai,
O jų stogai lyg sniego, iš baltų putelių.
Pačiais graižų kraštais servyzą tą dabina
Figūros įvairiausios vis purceleninės,
Lenkų vis rūbuos; rodos scenoje vaidilos,
Lyg ką vaidintų, nors ir žodžiais neprabyla;
Lyg būt gyvi, tik nekalba, nekraipo galvas.
Jų gestai atvaizduoti, ypatingos spalvos.
Na ką vaizduotų jie, svečiai vis klausinėjo.
Tad Voiskis, keldamas lazdelę, prakalbėjo
(Degtinė jau prieš valgį ant stalų padėta):
»Aukštiesiems Ponams leidžiant aš turiu pradėti,
Personos, tos, kurių čia daug tiek figūruoja,
Istoriją lenkų seimelio atvaizduoja:
Votavimai, triumfai ir susikirtimai,
Tą sceną pats atspėjau, tad imuos spėjimo.
»Į dešinę bajorų štai minia matyti:
Tur būt, jie prieš seimelį vaišėms užprašyti.
Sustoję laukia; prie stalų jų nieks nevaro,
Jie stovi grupėmis, tur būt, tarybas daro.
Štai stovi atskirai viens kiekvienam būrely
Pravėręs burną ir lyg antakius dar kelia,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.