Ponas Tadas453-455 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės91% kūrinio
453 psl.

O Zofija ir Tadas vietos neieškojo,

Jie vaišindami žmones eidami kramsnojo.

Nauji valdovai – toks jau paprotys senasis –

Tur pats žmonėms tarnaut per vaišes jų pirmąsias.

Svečiai tuo tarpu salėje labai stebėjos

Didžiuoju servyzu, kurs spalvomis blizgėjo,

Brangus del medžiagos ir dėliai padirbimo.

Jį Radvila Našlaitis, kalba padavimas,

Įsakė net Venecijoje padaryti

Ir jo paties planu dalis jo sustatyti.

Laike švedų karų servyzas, rodės, žuvo,

Bet įvairiais keliais į šiuos namus pakliuvo;

Dabar jį atneštą visi ant stalo mato,

Didžiulį ir panašų į karietos ratą.

Iki graižų servyzas kupinai prikrautas

Putelių, cukraus, rodos, sniego kažkur gauta:

Visi į atvaizdą tikros žiemos sužiūro.

Viduj didžiulis šilas matės konfitūrų,

Kraštais gi lyg namai, sodybos ir kaimeliai,

O jų stogai lyg sniego, iš baltų putelių.

454 psl.

Pačiais graižų kraštais servyzą tą dabina

Figūros įvairiausios vis purceleninės,

Lenkų vis rūbuos; rodos scenoje vaidilos,

Lyg ką vaidintų, nors ir žodžiais neprabyla;

Lyg būt gyvi, tik nekalba, nekraipo galvas.

Jų gestai atvaizduoti, ypatingos spalvos.

Na ką vaizduotų jie, svečiai vis klausinėjo.

Tad Voiskis, keldamas lazdelę, prakalbėjo

(Degtinė jau prieš valgį ant stalų padėta):

»Aukštiesiems Ponams leidžiant aš turiu pradėti,

Personos, tos, kurių čia daug tiek figūruoja,

Istoriją lenkų seimelio atvaizduoja:

Votavimai, triumfai ir susikirtimai,

Tą sceną pats atspėjau, tad imuos spėjimo.

»Į dešinę bajorų štai minia matyti:

Tur būt, jie prieš seimelį vaišėms užprašyti.

Sustoję laukia; prie stalų jų nieks nevaro,

Jie stovi grupėmis, tur būt, tarybas daro.

Štai stovi atskirai viens kiekvienam būrely

Pravėręs burną ir lyg antakius dar kelia,

455 psl.

Lyg rankoms judina – matyt, dar aiškint turi.

Pirštu dar eksplikuoja ir į delną duria,

Kalbėtojai vis darbus kandidatų mini,

Bet sekas nevienaip, kaip rodo jųjų minos.

»Bajorai antrame būry iš noro klausos;

Ranka tas laiko juostą, tas pakreipęs ausį,

Tas ūsą sukdams dėmesį, matyti, rodo

Ir deda atmintin, tur būt, kiekvieną žodį.

Matyti, kad kalbėtojas linksmai jau žiūri,

Kišenių glosto, lyg balsus jame jau turi.

»Bet trečiame būry visai kitaip jau vyksta:

Kalbėtojai neklauso, jau, matyti, pyksta.

Žiūrėkit! Tie pašokę jau ausis net dengia;

Štai tas klausytojas piktai į priekį žengia!

Kalbėtojui jau graso pilnas sujudimo,

Tur būt, išgirdo priešininkui pagyrimų.

O kitas štai atstatęs kaktą žengti ima,

Lyg bulius, rodos, nor kalbėtoją pasmeigti;

Tie stverias už kardų ir ginklais rengias veikti.

»Tarp tų būrių matyt štai stovi viduryje

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.