Ponas Tadas454-456 psl. · apie 10 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės91% kūrinio
454 psl.

Pačiais graižų kraštais servyzą tą dabina

Figūros įvairiausios vis purceleninės,

Lenkų vis rūbuos; rodos scenoje vaidilos,

Lyg ką vaidintų, nors ir žodžiais neprabyla;

Lyg būt gyvi, tik nekalba, nekraipo galvas.

Jų gestai atvaizduoti, ypatingos spalvos.

Na ką vaizduotų jie, svečiai vis klausinėjo.

Tad Voiskis, keldamas lazdelę, prakalbėjo

(Degtinė jau prieš valgį ant stalų padėta):

»Aukštiesiems Ponams leidžiant aš turiu pradėti,

Personos, tos, kurių čia daug tiek figūruoja,

Istoriją lenkų seimelio atvaizduoja:

Votavimai, triumfai ir susikirtimai,

Tą sceną pats atspėjau, tad imuos spėjimo.

»Į dešinę bajorų štai minia matyti:

Tur būt, jie prieš seimelį vaišėms užprašyti.

Sustoję laukia; prie stalų jų nieks nevaro,

Jie stovi grupėmis, tur būt, tarybas daro.

Štai stovi atskirai viens kiekvienam būrely

Pravėręs burną ir lyg antakius dar kelia,

455 psl.

Lyg rankoms judina – matyt, dar aiškint turi.

Pirštu dar eksplikuoja ir į delną duria,

Kalbėtojai vis darbus kandidatų mini,

Bet sekas nevienaip, kaip rodo jųjų minos.

»Bajorai antrame būry iš noro klausos;

Ranka tas laiko juostą, tas pakreipęs ausį,

Tas ūsą sukdams dėmesį, matyti, rodo

Ir deda atmintin, tur būt, kiekvieną žodį.

Matyti, kad kalbėtojas linksmai jau žiūri,

Kišenių glosto, lyg balsus jame jau turi.

»Bet trečiame būry visai kitaip jau vyksta:

Kalbėtojai neklauso, jau, matyti, pyksta.

Žiūrėkit! Tie pašokę jau ausis net dengia;

Štai tas klausytojas piktai į priekį žengia!

Kalbėtojui jau graso pilnas sujudimo,

Tur būt, išgirdo priešininkui pagyrimų.

O kitas štai atstatęs kaktą žengti ima,

Lyg bulius, rodos, nor kalbėtoją pasmeigti;

Tie stverias už kardų ir ginklais rengias veikti.

»Tarp tų būrių matyt štai stovi viduryje

456 psl.

Bajoras nepartinis, abejodams bijo,

Už ką duot balsą? lyg likimo klausdams žiūri,

Pirštus štai atkiša ir jau sudėjęs buria,

Akis primerkęs taiko jis į pirštų galą,

Matyt, kad savo balsą jis paves kabalai.

Jei pirštai jo sutaps, tai duos afirmatyvą,

O jeigu nepataikys, mes jis negatyvą.

»Kairėj kitokia scena: ten pas vienuolyną,

Žiūrėkim, matome bajorų kitą minią.

Susėdę senesni, o jaunesni sustoję,

Jiems rūpi, kas yr viduje – akims vadžioja;

Viduj maršalkas, rankoj urną laiko, renka

Balsus ir skaito, o visiems kantrumas senka.

Štai paskutinis balsas; tuoj šauklys surinka

Ir sako vardą išrinktojo valdininko.

»Nurimsta net ir tie, kurie balsus prakišo.

Bet štai bajoras viens į priekį galvą kiša,

Akis išvertęs jau jis nori ką sakyti,

Drąsus ir piktas, rodos, nor visus praryti;

Suprasti lengva, tas bajoras šaukia: Veto!

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.