Ponas Tadas456 psl. · apie 5 min.
Dvyliktoji knyga. Mylėkimės91% kūrinio
456 psl.

Bajoras nepartinis, abejodams bijo,

Už ką duot balsą? lyg likimo klausdams žiūri,

Pirštus štai atkiša ir jau sudėjęs buria,

Akis primerkęs taiko jis į pirštų galą,

Matyt, kad savo balsą jis paves kabalai.

Jei pirštai jo sutaps, tai duos afirmatyvą,

O jeigu nepataikys, mes jis negatyvą.

»Kairėj kitokia scena: ten pas vienuolyną,

Žiūrėkim, matome bajorų kitą minią.

Susėdę senesni, o jaunesni sustoję,

Jiems rūpi, kas yr viduje – akims vadžioja;

Viduj maršalkas, rankoj urną laiko, renka

Balsus ir skaito, o visiems kantrumas senka.

Štai paskutinis balsas; tuoj šauklys surinka

Ir sako vardą išrinktojo valdininko.

»Nurimsta net ir tie, kurie balsus prakišo.

Bet štai bajoras viens į priekį galvą kiša,

Akis išvertęs jau jis nori ką sakyti,

Drąsus ir piktas, rodos, nor visus praryti;

Suprasti lengva, tas bajoras šaukia: Veto!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip per puotą keičiasi cukrinis servyzas ir kaip šį vaizdą galima suprasti?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Iš pradžių servyzas atrodo kaip žiema: viduryje konfitūrų šilas, aplinkui sodybos su stogais iš cukraus putų, o kraštuose porcelianinės figūros vaizduoja seimelį. Svečiams valgant, sniegas tirpsta ir pasirodo pavasaris, paskui auksiniai javai, o galiausiai medžiai lieka nuogi kaip rudenį. Paskutinėje senoviškoje puotoje šis vaizdas rodo bėgantį laiką: kaip metai, baigiasi ir senasis bajorų pasaulis.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.